Anksčiau man atrodė, kad reikia žmogų pažinti, pradedant su juo santykius: draugiškus, meilės, dalykinius. Būtina išsiaiškinti jo vertybes, priskirti kokiam nors kokiam tipui, išsiaiškinti jo įsitikinimus…
Dabar manau, kad žmogų reikia jausti. Tai ateina kažkaip savaime. Galbūt tai susiję su tuo, kaip patys pradedame jaustis. Kuo giliau įsigiliname į save, tuo geriau jaučiame kitus.
Protas apgaudinėja. Suveikia psichologinė gynyba, suvokimo filtrai, nepatikima informacija ir subjektyvūs kriterijai. O tu ir toliau renki duomenis, analizuoji, darai išvadas… Ir pražiopsai pačią esmę – intuityvų supratimą, kas tai per žmogus.
Tiek daug visko paviršutiniško, nesvarbaus… O už demonstratyvios ironijos ir pašaipų slypi jaučianti siela. Už demonstratyvaus savarankiškumo ir demonstratyvios nepriklausomybės slypi pažeidžiama širdis. Už agresijos slypi skausmas ir baimė.
Viso to nesuprasite, jei klausysite tik to, ką žmogus sako. Žmones per gyvenimą veda kitų jiems padarytos žaizdos. Todėl netgi veiksmai ir poelgiai ne visada sako tiesą.
Ir tik širdis niekada neklysta.
