Tyras vaikystės pasaulis

Vaikystėje aš galvojau, kad širdis yra mėlynos spalvos. Ji varinėja mėlyną kraują. Todėl venos po oda mėlynos.

Aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą kiekį pirštų ant kojų – kiek kam teko. Ir kad pagyvenę žmonės – tai tiesiog kitokia žmonių rasė.

Ir baisiai bijojau griaustinio, manydama, kad dangus neišlaiko kosmoso ir jis gabalais krenta ant namų.

Mano pirmoji meilė buvo namo kaimynas su skirtingos spalvos akimis. Jis visada nešiojosi astronomijos vadovėlį, be to, jis žinojo viską apie vabalus.

Vasaros kulminacija – prisirpęs avietynas sename sode, kai vienu metu ir dygu, ir saldu, ir skanu. Išeini iš jo suraižytomis rankomis, bet soti ir laiminga.

O vienas įdomiausių žaidimų – “paslapčių“ kasimas į žemę: iškasi duobutę, gražiai įdedi į ją gėlių žiedų, žolelių, akmenėlių ar kitokių “brangenybių“, uždengi stiklo gabalėliu ir užpili žeme.

“Ar žinai, kur mano “paslaptis“? Nori, parodysiu?“ – ir atsargiai pavalai stiklą, rodai… O draugė stebisi: “Kaip gražu! Einam, dabar parodysiu tau savo “paslaptį!“

O vyriausias vaikas kieme sakė: “Jei nori, kad vaikai su tavimi draugautų, išnešk jiems saldainių.“ Ir aš paimdavau saldainius ir suvalgydavau juos pati, viena, sėdėdama ant tvoros. Juk svarbiausia – susidraugauti su pačia savimi.

Tėtis tuomet man atrodė kaip tvirtas aukštas medis, o mama – lyg jauki šilta krosnis. Nuo jų dvelkė patikimu saugumu ir gėlėta ramybe. Nes juk Dievai.

O lietingomis dienomis aš visada piešiau prasmingas tepliones.

O vieną dieną berniukas vaikų darželyje padovanojo man boružės pavidalo sagą. Ji buvo lygi ir blizganti. Tuomet aš pirmą kartą suvokiau, kad berniukai ir mergaitės yra skirtingi: berniukai stebina, o mergaitės – stebisi…

O dabar aš manau, kad žmonės sensta todėl, kad pamažu nustoja džiaugtis paprastais dalykais, nustoja stebėtis ir tikėti stebuklais.

Nuo mano vaikystės laikų mažai kas pasikeitė. Griaustinis ir penki pirštai ant kojų – tai labai gražu. Bet savo “paslaptis“ mes iki šiol slepiame, bet tik ne po stiklu žemėje, o giliai savo širdyje…

Ar žinai, kur mano “paslaptis?“ Nori, parodysiu?

Mylėkime ir branginkime vaikus

Kurkime mums visiems šviesią, saugią, laimingą realybę ir ateitį!

ruvi.lt



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *