Savivertės veikimo mechanizmas yra labai paprastas: žmogus kažką daro, jam pavyksta ir gautas rezultatas atneša pasitenkinimą. Tada psichika susieja du faktus – veiksmą ir pasitenkinimą – ir įvertina veiksmą kaip naudingą.
Nuo to sustiprėja savivertė, suvokiame save kaip efektyvų žmogų, gerą, stiprų, sugebantį susidoroti su užduotimis, kartu ir siekti socialinės sėkmės bei gauti su tuo susijusių gėrybių, t. y. žmogus jaučiasi patenkintas savimi, pasitikintis ir gerbiantis save.
Atkreipkite dėmesį į tris svarbius šio proceso momentus.
Pirmas – rezultatas turi sukelti pasitenkinimą, o ne malonumą. Galima užsiimti kokiais nors darbais ar tyrinėti kokį klausimą, patiriant malonumą. Pavyzdžiui, piešti. Ne profesionaliai užsiimti piešimu, gaunant už savo darbą pinigus, o piešti sau ir suvokti šią veiklą kaip hobį, malonų laiko praleidimą. Nuo tokio užsiėmimo psichika patirs malonumą, tačiau savivertė paaugs tik tuo atveju, jeigu piešinys sukels pasitenkinimą. Tarkime, dėl akivaizdžių piešimo technikos, kokybės, sudėtingos idėjos perteikimo pagerėjimų, t. y. pagerėjus sugebėjimams kaip kokybei, nulemiančiai žmogaus socialinę vertę.
Antras momentas – rezultatas turi gauti adekvatų įvertinimą. Tam žmogaus suvokimo sistema turi būti maksimaliai priartinta prie realybės ir išvaduota nuo iliuzijų. Tai subtiliausias momentas, nuo kurio priklauso žmogaus motyvacija ir tikslų užsibrėžimas.
Daugumos žmonių suvokimas būna smarkiai iškraipytas psichologinių gynybinių priemonių, kurios iškreipia realybę ir trukdo teisingai įvertinti veiklos rezultatus.
Pavyzdžiui, žmogus nusprendžia pirmą kartą gyvenime išsikepti blynų. Pagal receptą nusiperka reikalingų produktų, peržiūri vaizdajuostę internete ir su entuziazmu imasi darbo. Jo blynai susivynioja į gumulus, pridega ar gerai neiškepa, jis pats nusidegina pirštus, susinervina ir meta darbą. Gali įsijungti psichologinis saugiklis: „Nelabai norėjau tų blynų!“, arba „Blogas receptas“, arba „Keptuvė netinkama“, arba „Šiandien man nesėkminga diena“, arba „Tai ne vyriškas užsiėmimas“ ir taip toliau.
Visos tos iliuzijos trukdo jam padaryti adekvačią išvadą ir įvertinti savo veiksmus kaip nepasisekusius, priimti tinkamą sprendimą – pasimokyti iš labiau patyrusio asmens, daugiau laiko sugaišti gaminimui ir pan. Iliuzijos trukdo įgyti normalią ir naudingą patirtį, tačiau apsaugo nuo momentinio nepasitenkinimo dėl nesėkmės ir nesugebėjimo.
Tokios situacijos stiprina neadekvačią savivertę, kuri lieka tame pačiame sąmonės lygyje ar net truputį paauga, nes psichologinis saugiklis apsaugojo ją nuo pralaimėjimo suvokimo. O pasąmonėje savivertė sumažėja, nes čia saugikliai neveikia, psichika žino tiesą apie tai, kas vyko su žmogumi ir jo realiomis galimybėmis.
Toks žmogus jaus vidinį nerimą, baimę ir nepasitikėjimą, kurie reikalaus kompensuoti naujais psichologiniais saugikliais.
Pavyzdžiui, teks aiškinti sau ne tik paprasčiausiai, jog „Nelabai norėjau tų blynų“, bet ir „Tie, kurie maitinasi blynais, elgiasi kaip kiaulės, nekontroliuojančios, ką deda į burną“. Ne paprasčiausiai „Blogas receptas“, o „Aplinkui vieni idiotai, net blynų recepto žmoniškai negali surašyti“. Ne paprasčiausiai „Šiandien man nesėkminga diena“, o „Mano santykiai su pasauliu ypatingi. Jis suteikia man reikalingų sugebėjimų tinkamu laiku“. Ir ne tiesiog „Ne vyriškas darbas gaminti valgį“, o „Aplinkui tiek daug moterų, kurios būtų laimingos, galėdamos kepti man blynus, kai tik jas pakviesčiau“.
Mes visi matėme žmonių „žvaigždžių“, kurių žvaigždiškumo priežastys neaiškios. Tai galima pavadinti arogancija, išdidumu, pasipūtimu, didybės manija. Bet daugeliu atvejų tai būna taip pat išaugusi neadekvati savivertė. Kraštutiniais atvejais toks žmogus atrodo komiškas ir nevykėlis. Vidutiniais ir neryškiais – paprasčiausiai sukelia savo arogancija, pasipūtimu, nepateisinamomis ambicijomis ir originalumo pretenzijomis įvairaus laipsnio susierzinimą ir nemalonius jausmus.
Pasitaiko ir kitokių situacijų. Pavyzdžiui, kai žmogaus pastangų rezultatas buvo sėkmingas ir suteikė jam pasitenkinimą, bet žmogus dėl jo paties psichologinių saugiklių negali priimti jo adekvačiai ir per daug išdidina jį, o tai taip pat stiprina neadekvačią savivertę.
Be to, savivertė gali būti priklausoma. Tai yra trečiasis momentas, trukdantis jai normaliai veikti. Toks žmogus savo veiksmus suvokia ne pats, o per kitus asmenis, jis laukia iš jų grįžtamojo ryšio. Ir vertindamas savo pastangas jis remsis svetima nuomone. Tada svaviertė veiks kaip jo santykių su aplinkiniais atspindys. Palankioje, jį teigiamai priimančioje aplinkoje žmogus jausis pasitikintis ir saugus. Tarp abejingų ar neigiamai nusiteikusių asmenų, jis jausis blogai, pažemintas, bejėgis, nesaugus.
Kartais žmogaus suvokimas būna veikiamas introjektų, t. y. tų tvirtinimų, teiginių, nurodymų, kurie kadaise pateko į žmogaus psichiką iš kitų ir nebuvo apdoroti, netapo jo asmeninėmis žiniomis. Jie iki šiol kalba jame svetimais balsais. Toks žmogus niekada nesugebės adekvačiai įvertinti savo laimėjimų, pavyzdžiui, grojant gitara, jeigu jo tėvas manė, kad muzikavimas yra tuščias užsiėmimas. Jo galvoje vis dar tebeskamba tėvo žodžiai, kad gitaras barškina tik veltėdžiai, o tikri vyrai užsiima rimtu darbu.
Išvada: tam , kad susiformuotų normali savivertė ir ji taptų vystymosi bei psichologinės gerovės instrumentu, reikia, kad suvokimas taptų realistiškas, veiksmai būtų vertinami adekvačiai ir būtų sąmoningai peržiūrėti seni introjektai. O visam tam reikia drąsos ir sąžiningumo.
