Mums įprasta, kad gyvenime yra bendravimo pamokos, kad reikia mokytis, kad reikia drauge įveikti išbandymus sunkumais, sėkme, džiaugsmu, ligomis, abejonėmis…
Ir tuo pat metu Kūrėjas padovanojo mums stebuklą (tikiuosi, kiekvienam iš mūsų, ir ne vieną) – tai žmonės, su kuriais mums lengva. Visada. Kaip kvėpuoti. Kaip klausytis vėjo. Kaip liesti kvapnias pievų gėles. Kaip jausti ant veido saulėto lietaus bučinius, o ant rankų – rytinės rasos pasveikinimą. Kaip paprasta… Kaip lengva…
Lygiai taip pat ir su tais žmonėmis. Šalia jų visada labai jauku. Su jais tu jautiesi kaip namie. Jie – tyras paprastumas, bet kartu ir – begalinė išmintis. Jie tau labai geri, tačiau visada su tavimi sąžiningi ir atviri. Nepaliks bėdoje. Jie visada už tave, o tu už juos. Visada.
Jie žiūri tau į akis, ir tarsi skaito lyg knygą tavo sielą, ir jiems jau viskas aišku: kas su tavimi ir kas tavo širdies gilumoje, apie ką tu tyli ir nedrįsti pasakyti. Dar nežinai, kokius žodžius parinkti, o jie jau viską pajuto ir atsakė. Jiems ne vis vien, kai tu kenti, net jei tu tai slepi po plačia šypsena ir išoriniu “pozityvumu“. Jiems ne vis vien, kai tu bėdoje, ir tau ne vis vien, kai jauti, kad jiems och, kaip nelengva. Ir kartais niekuo negali padėti, kartais belieka viena – melstis už žmones, su kuriais taip visada lengva.
… Žmonės, su kuriais lengva. Nesimatome metų metais, o prisimename juos kiekvieną dieną. Tiek pasikeitimų buvo mūsų gyvenime, bet mes visada suprantame vieni kitus. Ir net jei visas pasaulis bus prieš juos, mes stovėsime šalia jų iki pat galo.
Žmonės, su kuriais lengva. Visada. Kas mes esame vieni kitiems šiame gyvenime? Kaip juos pavadinti? Kai jie artimesni už artimus, nors nesame giminės, arčiau už artimus, net jei esame labai toli vieni nuo kitų. Galbūt, tokie susitikimai ir pažintys ir yra Dangaus dovanos? Paliečia sielų giminystės stebuklą, galbūt, todėl taip juos branginame.
Žmonės, su kuriais lengva. Su kuriais tavyje pabunda viskas, kas geriausia ir gražiausia. Kurie tiki tavimi labiau, nei tu pats. Žmonės, kurie priima tave kaip mama, kaip pats artimiausias žmogus, kuris džiaugiasi tavimi jau vien dėl to, kad tu esi.
Žmonės, su kuriais lengva. Tarsi sakytume vieni kitiems: tu, svarbiausia – būk. Ir to pakanka. Ir neišskirs mūsų nei laikas, nei atstumai, nei, juo labiau, aplinkybės. Su jais jauku ir saugu, taip ramu nuo šiltų žodžių, tarsi būtume gavę žinutę nuo paties Kūrėjo.
Žmonės, su kuriais taip lengva. Mes labai ilgimės jų. Kaip sudėtinga pasakyti jiems viską, ką jaučiame. Ir tegul sunkiai paaiškinama mūsų sielų giminystė ir reti mūsų susitikimai, tačiau taip lengva pajusti, kai apie tave galvoja žmogus, su kuriuo visada taip lengva… Kaip kvėpuoti. Kaip klausytis vėjo. Kaip liesti kvapnias pievų gėles. Kaip jausti ant veido saulėto lietaus bučinius, o ant rankų – rytinės rasos pasveikinimą. Kaip paprasta… Kaip lengva…
