Gerbiamos mamos, jūs esate dar ir žmonos

Kaip liūdna žiūrėti į tai, kaip moterys po vaiko gimimo tampa tiesiog mamomis, pamiršdamos, kad jos yra, tiesą sakant, dar ir žmonos. Dar daugiau – harmoningame variante mes esame pirmiausiai žmonos, o jau paskui mamos. Tačiau realybė nepermaldaujama. Tai šen, tai ten matau, kaip subyra šeimos, kur žmona stačia galva puolė į motinystę, o vyras – į internetą, alkoholį ar kitas moteris. Ir susidaro įspūdis, kad šiandien tokia situacija pas visus, ir kad tai normalu, ir kad kalti dėl to, kaip jau įprasta šiais laikais, tiktai vyrai… Argi?

Taip lengva ir paprasta persijungti prie mielo ir bejėgio kūdikio, kuriam be jūsų niekaip negalima, kuriam jūsų reikia ištisą parą. Ir kuris duoda tiek meilės mainais! Vyras – šitas jau didelis, jis turi viską suprasti, priimti ir sutikti būti numeriu antruoju, ar netgi šimtas penktuoju po krūvos kitų svarbių reikalų. Turi, bet dažniausiai nesupranta. O paskui matome, kaip po vaiko gimimo žmonės skiriasi ir pradeda vienas kito nekęsti. Tačiau palauk, juk tu dar vakar vadinai jį mieluoju ir saule? Kas atsitiko? Kodėl per kelis mėnesius mielasis staiga tapo ožiu? Kaip taip įmanoma?

Būti mama išties nepaprasta ir neretai netgi fizinių jėgų niekam daugiau nebeužtenka. Bet ar tikrai esate tikros, kad vyrui daugiau nebeturite jėgų? Gal tiesiog nesinori? Jis jau neneša tiek daug džiaugsmo, pusvalandis su mažyliu suteikia kur kas daugiau laimės. Ir vyras nebeatlaiko konkurencijos. Vietoje to, kad su juo pasikalbėtume, jūs vėl gugenate su kūdikiu, fotografuojate jį, perrengiate. O kuo apsirengęs vyras – nebeįdomu, jis didelis berniukas, pats susitvarkys. Tokia moteriška prigimtis: iš pradžių mes pasineriame į vyrą, nes jame daugiau laimės nei tėvuose ir draugėse, o paskui neriame į vaikus, nes iš jų laimę gauti dar paprasčiau – nereikia laukti kokių nors poelgių, žodžių, žygdarbių. Štai, guli kamuoliukas, skaniai kvepia ir šypsosi. Ir mes pasirengusios atsiduoti jam iki galo, kaip kitados atsidavėme sutuoktiniui.

Daug kas gimus vaikams vadina vienas kitą „Mama“ ir „Tėvu“. Tačiau koks jis tau tėvas? Jis tavo vyras, mylimasis, artimiausias ir vienintelis. Ir kokia tu jam mama? Tu jo mylima moteris. O juk kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks. Paskui gyvena drauge vardan vaikų, kaip kaimynai, be romantikos ir santykių. Tad nieko keisto, kad vieną dieną atsiranda kita. Ne „mama“.

Daug kas liaujasi bendrauti, lieka tik temos apie vaikus. Maitinimas, kilimėliai, pirkiniai. O anksčiau buvo filmai, knygos, kelionės ir pokalbiai iš širdies. Ir mes stebimės, kad dingsta artumas. Kad tasai artumas būtų, reikia domėtis vienas kito reikalais, dalintis su sutuoktiniu kažkuo svarbiu, išklausyti jį. Tačiau tam dažniausiai gaila laiko ir jėgų.

Kai kas kaip ir anksčiau nori gauti kaip iš vyro, tačiau pačios kaip moterys nieko jam neduoda. Maksimumas – motiniška šiluma, didžiulė ir visaapimanti. Minimumas – manoma, kad rūpinantis jo vaikais, rūpinamasi ir juo pačiu. Aš, atseit, tavo vaiką čia auklėju, vadinasi, tu man skolingas. Keista, bet jeigu tu čia auklėji jo vaiką, tai kur tuo metu yra tavo vaikas? Tai juk ne paslauga vyrui, tai jūsų bendras pasirinkimas šiuo momentu – būti tėvais. Kiekvienas neša savo naštos dalį, ir tai normalu.

Norite gėlių, dovanų, siurprizų, romantikos, švelnumo? Vėl tapkite vyrui mylima moterimi, dievinama mergaite plačiai atvertomis akimis, pilnomis švelnumo ir meilės. Juk iki vaikų gimimo būtent taip į jį ir žiūrėjote – jis buvo pagrindinis jūsų laimės šaltinis. Tačiau nelygiame mūšyje jis šį vaidmenį užleido mažam žmogeliukui. Kitaip ir būti negalėjo, vaikai juk sugeba pavergti bet kokias širdis. Kur ten iki jų barzdotiems diedams su „šeimyniniais trauzais“, pardon už išsireiškimą.

Po vaiko gimimo mes atiduodame visą švelnumą mažyliui ir štai jau tingisi bučiuoti vyrą, apsikabinti nebesinori, pagulėti greta kažkaip laiko gaila. Geriau indus išplauti, daugiau naudos. O dar geriau, kad jis indus išplautų, nes guli čia pilvą išvertęs! Taip ir pradedame žvelgti į vyrą kaip į kažkokį buitinės technikos agregatą, iš kurio reikia išspausti kuo daugiau įvairiausios naudos – pinigų, švarių indų ir gėlių. Ir pamirštame, kad šiaip jau mes šitą žmogų mylime. Ar bent kažkada mylėjome.

Atidėkite viską į šalį. Savo tingulį, savo egoizmą, kuris šaltai apskaičiuoja jėgas ir laiką, savo pretenzijas, nuovargį. Paprasčiausiai atidėkite tai minutėlei į šalį. Ir paklauskite, kaip jis gyvena, kuo gyvena, kas jam svarbu, ko trūksta. Švelniai apkabinkite, pamaitinkite skania vakariene iš jo mėgstamų patiekalų. Nupirkite jam naujus marškinius vietoje eilinio barškučio vaikui. Paguldykite vaikus ir nepasinerkite į savo telefoną ar kompiuterį, o pasikalbėkite vienas su kitu. Padarykite jam masažą. Kartu išsimaudykite. Surenkite sau vakarienę prie žvakių jūsų pačių namuose. Apsirenkite dėl jo gražią suknelę. O gal paliksite mažylį porai valandų su močiute ir nueisite į kiną ar kavinę – tegu net į gretimą kiemą.

Taip, jūs labai pavargstate. Tačiau ir jie pavargsta. Be to, būtent dabar jūs labai reikalingi vieni kitiems. Drauge jūs galite daugiau. Drauge jūs esate tikra komanda ir jėga. Jeigu nepradėsite aiškintis, kokia pareiga kam priklauso, o drauge, petys į petį kursite savo bendrą ateitį. Vaikui lengviau augti, kai tėvai žvelgia vienas į kitą su meile, o ne tada, kai abu žiūri tiktai į jį, pamiršę vienas kitą. Geriausiai vaikas auga abipusės tėvų meilės erdvėje – tada jam gera, ramu, šilta. Ir mama, ir tėtis kur kas laimingesni dėl to, kad jie ne vien tik mama ir tėtis.

Mūsų širdyse egzistuoja įvairūs „skyreliai“, juose saugoma meilė vaikui, meilė tėvams, draugams, vyrui ir t.t. O mes neretai bandome visa tai atiduoti mažyliui, atseit, jam dabar labiausiai reikia. Taip nėra. Jam pakanka to, kas jam teisėtai priklauso. Visos kitos meilės rūšys nebus jam naudingos ir geriausia, ką galite padaryti – atiduoti tas meiles tiems, kam jos priklauso. Ypač tai pasakytina apie sutuoktinį.

Būtent vyras liks su jumis, kai vaikai užaugs, ir kuo šiltesni bus jūsų santykiai, tuo paprasčiau bus paleisti vaikus į suaugusių pasaulį. Būtent vyras jus saugos ir jumis rūpinsis, tačiau čia būtina susimąstyti ir apie jo poreikius. Būtent vyras gali tapti jūsų pačiu artimiausiu draugu ir žmogumi, su kuriuo galima viską dalintis per pusę. Jeigu šeimoj esama meilės ir šilumos, visa kita vyksta gerokai paprasčiau. Visa tai išsaugoti – sunkus uždavinys, užtat kūrybiškas.

Bet viso to gali nenutikti, jeigu pamiršite, kad jūs ne tik mama, bet dar ir žmona. Jei atiduosite vaikui visą savo šilumą, netgi tą, kuri skirta vyrui. Jei užkelsite mažylį ant pjedestalo ir viską jam paaukosite, netgi santykius su vyru. Jeigu nutarsite, kad nuo šiol jūs esate mama – visur ir visada, apsileisite pati ir užtrenksite pati sau duris į pasaulį.

Be jokios abejonės jūs esate mama. Ir savo vaikams, ir aplinkiniame pasaulyje. Tai ir harmoninga, ir saugu. Tačiau su vyru jūs visgi moteris. Žmona. Mylimoji. Tai vienintelis vyras pasaulyje, kuriam jūs visada turite likti būtent moterimi. Ir niekaip kitaip.

Mylėkite savo vyrą ne tik kaip savo vaikų tėvą, bet ir kaip vyriškį, kurį kažkada pasirinkote, pamilote ir nutarėte atiduoti jam absoliučiai viską. Su kuriuo nutarėte dalintis visu šiuo pasauliu ir su kuriuo panorote save ir jį pratęsti vaikuose. Jis suteikė jums šią galimybę – tapti mama. Atsidėkokite jam už tai tuo, kad liekate greta – kaip mylima ir mylinti žmona. Suraskite laiko ir jėgų tik jums abiems. Tada ir motinystė taps paprastesnė, ir moteriškos laimės pagausės.

Šaltinis