Mūsų laikmečio tėvų misija

Mūsų laikmečio tėvų misija

Kai kalbu apie misiją, skamba patetiškai, tačiau aš realiai suprantu, kad mes, šiuolaikinės mamos, vaikystėje buvome auklėjamos pagal tokią sistemą, kuris dabar jau neegzistuoja. Ir daugelis mūsų refleksų, kurie susiformavo, kai mums buvo 3-5 metai, apskaičiuoti visuomenei, kurios daugiau nebėra.

  • Mūsų iki galo nenugalėta gėda, jeigu išsiskiriame iš minios.
  • Mūsų labai abejotinas sugebėjimas rūpintis savimi.
  • Mūsų troškimas įsilieti į kokią nors gerą sistemą, kuri mumis pasirūpins.
  • Mūsų vis dar kol kas labai didelis pasitikėjimas ir pasikliovimas valstybe.

Visa tai – seniai nebeegzistuojančios šalies paveldas. Mums pasisekė. Išgyvenome permainų metą tame amžiuje, kai dar buvome jaunos ir galėjome puikiai prisitaikyti. Tačiau šis sugebėjimas visgi gerokai menkesnis už mūsų vaikų analogišką sugebėjimą. Juk jie gyvena pasaulyje, kuris be paliovos keičiasi.



Tai štai, mes vadovaujamės šiuo paveldu kai auklėjame vaikus. Kai vaikui sukanka vieneri, du, trys, keturi metai, iš mūsų išlenda tai, ką mūsų tėvai mums sakė analogiškame amžiuje. Mus rengė gyvenimui dabar jau neegzistuojančioje visuomenėje ir mes nesąmoningai transliuojame tai toliau. O juk mūsų vaikai gyvens pasaulyje, kuris labai smarkiai skirsis nuo to, kurį regime netgi šiandien. Mūsų vaikai išeis į pensiją 2060-2070 metais. Koks tada bus pasaulis ir visuomenė? Ar turime apie tai bent menkiausią supratimą? Kurlink pasuks civilizacija? Šito niekas negali prognozuoti.

Atsižvelgiant į tai, norėčiau suformuluoti kelis principus, kurių, mano asmenine nuomone, reikia išmokyti vaikus, kad jie galėtų sėkmingai gyventi bet kokioje visuomenėje. Mes turime tapti vaikams tais šliuzais, vedančiais iš senojo pasaulio į naują, visiškai nepažįstamą.

Prisiimti atsakomybę

Vaikus reikia išmokyti iš tikrųjų prisiimti atsakomybę už save. Daugumoje gyvenimo sferų valstybė paima iš mūsų asmeninę atsakomybę sau. Mūsų močiutės iki šiol įsitikinusios, kad dėl visų mūsų bėdų atsakingas kažkas kitas. Mūsų tėvai iki šiol aklai tiki viskuo, kas kalbama per televizorių ir rašoma laikraščiuose, o taip pat labai noriai patiki savo problemų sprendimą kitiems. Ir, žinoma, kaltina dėl savo nesėkmių chaotišką 10-ąjį dešimtmetį, kai viskas griuvo.

Dabartinių trisdešimtmečių karta galvoja, kad dėl visko kalti tėvai, kurie aklai klausė valstybės ir atiduodavo mus, visai dar kūdikius, į lopšelius ir darželius.

Dabar valstybė kaip ir anksčiau siūlosi pasiimti didelę dalį mūsų atsakomybės. Baigiasi viskas tuo, kad žmonės atsako tik už nedidelę savo gyvenimo dalelę. O jeigu nesi atsakingas, kam stengtis? Jei nuo tavęs niekas nepriklauso, kam rodyti iniciatyvą? Kam ieškoti kažko savo? Paprasčiau iškart pasiduoti ir eiti ten, kur pasiuntė.

Kaip gi mokyti vaikus prisiimti atsakomybę? Vaikai mokosi tik iš pavyzdžių ir mums, tėvams, reikia patiems išmokti prisiimti atsakomybę už tai, ką darome. Jeigu kažką darome, tai ne dėl to, kad taip gavosi, o dėl to, kad mes tai darome. Dėl to, kad pasirenkame daryti būtent tai. Ir mums, išauklėtiems XX amžiaus pabaigoje, tai daryti nėra paprasta, kadangi pasąmonėje tūno apsauginė programa, tvirtinanti, kad mes už nieką neatsakingi. Tenka mokytis nuo nulio.

Kad ir kaip vystytųsi visuomenė per 50 artimiausių metų, atsakomybė niekada nepamaišys. Tai padės mūsų vaikams išsilaikyti ant kojų bet kokioje situacijoje.

Mokėjimas pasirinkti

Nepamaišys ir mokėjimas pasirinkti. Mūsų senelės ir seneliai turėjo pakankamai mažai pasirinkimo laisvės. Jos praktiškai apskritai nebuvo. Buvo keli paltų modeliai, ribotas prekių asortimentas parduotuvėje ir net žaislai buvo daugmaž vienodi. Ir apskritai nebuvo būtinybės dažnai rinktis. Tiesiog ateini ir imi tai, kas padėta ant prekystalio. Ir labai retai tie daiktai realiai patikdavo. O kai atsirado išties vertų dalykų, nebuvo laiko pagalvoti – reikia tau to, ar nereikia.

Kai mes augome, pasirinkimo irgi buvo pakankamai nedaug.

O juk mūsų vaikų vaikystė visiškai kitokia. Jie turi pernelyg daug pasirinkimo. Daugybę knygų ir užsiėmimų, kalnus žaislų ir krūvą galimybių. Ir visa tai destabilizuoja psichiką. Tokioje pasirinkimo gausybėje reikia mokėti laiku sustoti ir realiai į save įsiklausyti. Niekur neskubėti, kartą ir visiems laikams suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje, užverstame prekėmis iš Kinijos, visa bus ko nusipirkti, ką apsirengti, dėl to nereikia skubėti. Taip pat svarbu įskiepyti vaikui skonį, kad nesiblaškytų tarp įvairiausių plastmasinių Kinijos gamybos niekalų, o ramiai išsirinktų tai, kas kokybiška. Ir visam tam vėlgi reikalinga pačių tėvų ramybė ir mokėjimas rinktis, įsiklausant į save, o ne į aplinkinio pasaulio triukšmą.

Išmokti atsakyti už savo sveikatą

Per XX amžių valstybė palaipsniui pasiėmė sau iš gyventojų rūpinimąsi sveikata. Atsirado poliklinikos, skiepijimo grafikai, medicinos kortelės, privalomos komisijos, įvairiausios lentelės, normatyvai. Moterys nustojo gimdyti namuose ir keliauja daryti tai į ligonines. Vaikus pradėjo „pritempti“ prie visokių standartų ir terorizuoti tėvus dėl to, kad individualūs vaikų parametrai nesutelpa į tuos bendrus standartus.

Tai turi savo gerąją pusę – žymiai sumažėjo vaikų mirtingumas, kontroliuojami infekciniai susirgimai. Tačiau daugelis žmonių pradėjo aklai pasitikėti gydytojais ir apskritai nustojo jaustis atsakingais už savo sveikatą. Pasižiūrėkite, kaip mūsų močiutės tiki viskuo, ką sako gydytojai, patikėdamos jiems savo likimą. Jos ryja kalnus tablečių, laikydamos tai vienintele išeitimi. Jos klausosi diagnozių ir laiko jas mirties nuosprendžiu. Jų praktiškai neįmanoma įtikinti, kad pasvarstytų apie alternatyvius variantus.

Mūsų mamos ir tėvai neretai elgiasi kitaip. Jie iki paskutinio momento apsimeta, kad viskas gerai, o paskui patenka į ligoninę dėl visiškai apleistų ligų. Pažįstamas vaizdas? Ir tuo pat metu jie puola į paniką ir kviečia gydytojus anūkams, vos tik tie užsikosėjo, net nepabandę išsiaiškinti.

Ką darome mes? Kažkas užsiima sveika mityba, kažkas laksto po daktarus ir kiekvieną kartą grįžta iš jų su ašaromis akyse. Ir kai susilaukiame vaikų, tenka daryti nelengvą pasirinkimą kiekvieną kartą, kai kalba užeina apie sveikatą.

Turėdama medicininį išsilavinimą ir bendravimo su gydytojais patirtį, galiu pasakyti, kad ištisus devynis metus studijavau daugybę teorinių schemų ir praktiškai nustojau mąstyti savarankiškai. Man daug ką papasakojo, tačiau daugiausiai apie tai, kas neįmanoma ir nebeatitaisoma. Ir kai baigiau universitetą, mano galva buvo prikimšta teorinių žinių, tačiau joje buvo labai mažai patirties. Tokioje situacijoje aš svaidžiausi medicininiais patarimais kairėn ir dešinėn, visiškai ignoruodama žmonių gyvenimišką patirtį. Mano iliuzijos žlugo tą dieną, kai gimdžiau, kai suvokiau, kad teoriškai tam esu puikiai pasikausčiusi, tačiau tos žinios man nė lašo nepadeda ištverti skausmo. O to, kas galėtų padėti, aš kaip tik ir nemoku.

Oficiali medicina pripažįsta tik savo kelią, neigdama daugybę žinių, kurias žmonija sukaupė per savo istoriją. Dar visai neseniai buvo neigiama homeopatija, osteopatija ir visa tai, kas šiandien taip populiaru. O dar oficialiojoje medicinoje priimta veikti iš baimės, o ne iš meilės. Visada kirba mintis apie tai, ko reikia bijoti. Maža kas gali nutikti su mūsų sveikatos apsaugos sistema per artimiausius 50 metų.

Manau, kad svarbu rūpintis savo sveikata kiekvieną dieną savarankiškai, šitaip rodant pavyzdį vaikams. Įsiklausyti į save, gydytis dar prieš tai, kai susirgote. Pažinti savo kūną ir pojūčius. Atlikti įvairias praktikas, kurios tinka būtent konkrečiai jums. Patikrinti kiekvieną rekomendaciją, kurią davė gydytojas ir pačiam sąmoningai pasirinkti. Ir apskritai daugiau domėtis savo kūnu ir pasakoti vaikui apie jo kūną ir organizmą. Tada esama šanso, kad vaikai sugebės pastebėti, kaip vyksta procesai organizme ir užkirsti kelią ligoms, paprasčiausiai pakeičiant gyvenimo būdą.

Įveikti išmoktą bejėgiškumą

Dar vienas svarbus dalykas – suvokti ir įveikti savo išmoktą bejėgiškumą.

Išmoktas bejėgiškumas – viena iš dar tarybinio režimo įskiepytų savybių, kurią taip puikiai demonstruoja mūsų mamos ir močiutės. Kartais jos pačios tarytum nieko nemoka be artimųjų ar valstybės pagalbos. Ir netgi su pagalba nemoka. Jos kaip tos blusos dangteliu užvožtame stiklainyje. Kelias dienas gyveno užvožtos, o paskui, stiklainį atidarius, jau nebemoka susirasti išėjimo į laisvę. Arba kaip tos avys, kurios netgi tvorą nugriovus, nesugeba susirasti kito kelio, kaip tik per buvusius vartus.

Jeigu žmogui, ypač vaikui, tvirtinsime, kad jis nieko negali, tai jis išties gali patikėti, jog nieko nesugeba ir netgi nebandys to patikrinti. Ypač pasiduoda įtaigai vaikai iki trejų metų. Ar užsiimame mes, tėvai, tokia įtaiga? Asmeniškai aš aptinku tai savyje kiekvieną dieną, kai susiduriu su apribojimais, kurie egzistuoja vien tik mano galvoje. Labai dažnai atrodo, kad kažko negaliu. Gaila, bet tiksliai žinau, kad jeigu pradėsiu kažkokį naują reikalą, pirmieji žmonės, kurie suabejos mano sugebėjimais, bus mano tėvai. Štai iš kur kojos dygsta.

O kaip reikalai pas jus? Ar dažnai kyla jausmas, kad kažko negalite? Visi gali, o jūs – ne. Ar dažnai žvelgiate į savo vaikus ir netikite, kad jiems kažkas gausis?

Žmonės mūsuose turi didžiulę kolektyvinę išmokto bejėgiškumo patirtį. Dabartinės močiutės neskuba su ja kovoti dėl būtent šio bejėgiškumo. Tačiau už savo vaikus esame atsakingi būtent mes, ir tik mes sprendžiame, kokį jiems parodyti pavyzdį. Taip kad manau svarbu žinoti, kad toks dalykas egzistuoja mūsų smegenyse ir jis pasireiškia tiek smulkmenose, tiek svarbiuose reikaluose. Pamėginkite parodyti augančiai kartai kitokį pavyzdį.

Pasirinkti – prisitaikyti prie egzistuojančios sistemos, ar kurti savas sistemas

Ir mes, ir mūsų vaikai visada galime pasirinkti, ar įsilieti į egzistuojančią sistemą, ar kurti savas.

Kai vaikai gimsta, jie iškart patenka į sistemą. Pradedant nuo siūlymo skiepytis, primygtinomis rekomendacijomis, kiek laiko reikia žindyti ir baigiant vertinimais baigiamuosiuose egzaminuose mokykloje.

Kai mamos susitinka vaikų žaidimo aikštelėje, pagrindinės kalbos sukasi apie tai, ar lanko vaikas darželį, ar buvo nuo visko paskiepytas, o jeigu ne, tai kodėl. Daug mamų kankinasi, parinkdamos darželį, paskui kruopščiai renkasi mokyklą, galvodamos apie tai, į kokią sistemą naudingiau įjungti vaiką, kad jam paskui būtų paprasčiau gyventi kitose sistemose (universitete, prestižiniame darbe ir t.t.), tartum visa tai būtų svajonių viršūnė. O kai paklausiu, kam jos tai daro, jos atsako: „Na, kaip gi? Turi gi vaikas mokytis pagal kažkokią sistemą!“ Tartum tėvai neturėtų pasirinkimo – sąveikauti su sistema, ar ne, o esama tik iliuzija, kad gali pasirinkti kelias sistemas su panašiais rezultatais.

Dėl nuolatinio buvimo sistemoje, žmonės jau nebeįsivaizduoja sau kitokio, savarankiško likimo. O laikinas pasitraukimas iš sistemos sukelia baimę ir paniką.

Man rodos, svarbu paaiškinti vaikams, kad sistema – tai dar ne viskas. Kad žmogaus kaipo tokio vertė kur kas didesnė už jo kaip sistemos elemento vertę. Ir jeigu mūsų tėvai neturėjo pasirinkimo – arba tu sistemoje, arba pakelės griovyje, tai dabar pasirinkimas yra.

Daug talentingų ir sėkmingų žmonių, kuriuos pažįstu, steigia savas firmas ir savas nedideles, o kai kurie ir nemažas sistemas. Ir tai realiai padaro juos laimingais. Besikeičiančiame pasaulyje bus gerai, jeigu vaikai supras, jog sistema gali būti, o gali ir nebūti – tai padės jiems adaptuotis bet kokiuose pasaulio pokyčiuose.

Ir supraskite mane teisingai, nėra nieko blogo jausme, kad priklausai kažkam dideliam, kažkokiai sistemai. Tačiau kai šis jausmas pakeičia žmogaus individualumą, susiformuoja priklausomybė. O ten, kur priklausomybė, ten labai daug erdvės valdymui, manipuliacijoms ir skausmui.

Kritiškai žvelgti į informaciją

Šiuo metu itin svarbu išmokyti vaikus kritiškai žvelgti į informaciją. Vargu ar kam reikia aiškinti, kas yra informaciniai karai. Ir vėlgi – kelias žmonių kartas mokė aklai tikėti masinės informacijos priemonėmis. Tai buvo išgyvenimo klausimas. Garsiai suabejosi – ir išsiųs tave į tolimus kraštus miško kirsti. Štai dėl ko mūsų močiutės taip įnirtingai perpasakoja mums istorijas iš naujienų laidų, tarytum ten kiekvienas žodis – gryniausia teisybė.

Mes patys jau žinome, kad informacija gali būti visiškai išgalvota per kelias sekundes, o paveiksliukai įstatyti copy-paste metodu. Dėl to, jei norime kažko imtis ar daryti rimtas išvadas, remdamiesi kažkokia informacija, ją reikia tikrinti. Ir vaikus reikia to išmokyti. Tai nereiškia, kad reikia viskuo abejoti, paprasčiausiai reikia išsiugdyti sveiką kritišką mąstymą. Vaikams toks pavyzdys labai pravers, kai jie išplauks į nepatikrintos informacijos jūrą.

Išmokti koncentruoti dėmesį

O dar mūsų vaikams teks išmokti koncentruoti dėmesį. Pas mus ir vyresnę karta su tuo, ačiū Dievui, viskas puiku, kadangi mūsų vaikystėje buvo ne tiek jau daug stimulų. Šimtinė vaikiškų knygučių, kelios dešimtys filmų, beveik jokios reklamos ir stabilus peizažas už lango. Metų metus mes mokėmės susikoncentruoti ties tais pačiais dalykais, kadangi nieko kito neturėjome.

Mums pasisekė, o vaikams – ne. Jų vaikystėje visko pernelyg daug. Tiek daug žaislų ir pasiūlymų, kad visa tai nebeleidžia išmokti susikoncentruoti. Ir nuvertina viską, ką jie turi aplink save. Kam taisyti, jei galima pakeisti nauju? Toks principas nuvertina vaikų akyse daugumą dalykų šiame pasaulyje. Iš pradžių daiktus, o paskui, galimai, ir žmones.

Dėl to, man rodos, svarbu rodyti vaikams, kad galima pasirinkti vertingą daiktą ir jį branginti. O taip pat ir patiems vertėtų išmokti sukoncentruoti dėmesį. Į save, į santykius, į kurį nors vieną reikalą ar užsiėmimą. Reikia padėti vaikams ir būti šalia kaip stabilaus dėmesio garantui. Mokyti juos sugrįžti prie to, kuo užsiėmė anksčiau. O taip pat atriboti nuo nereikalingų stimulų: daugybės įvairiaspalvių žaislų, pastoviai besikeičiančių filmukų ir tos gausos smegenis erzinančių vaizdų, kurie liejasi iš TV ir kompiuterio ekrano. Turime padėti vaikams įgyti stabilius objektus ir stabilius orientyrus gyvenime.

Tausoti kūrybišką mąstymą

Kai buvome maži, ir, juo labiau, kai maži buvo mūsų tėvai, buvo ne tiek jau daug žaislų. Ir jau tikrai beveik nebuvo gatavų sprendimų. Popierius ir žirklės, trys medžiai kieme, baldai ir antklodės miegamajame. Ir visa tai smarkiai stimuliavo vaizduotę. Iš popieriaus galima buvo pasidaryti tiek įvairiausių stebuklų! Trys medžiai buvo ir namais, ir mišku, ir kuo tik nori. O pasistatyti namuką iš kėdžių ir antklodės – apskritai šventas reikalas.

Tačiau mūsų vaikų vaikystėje pernelyg daug gatavų sprendimų. Spalvojimo knygelės, kuriose nieko neišgalvosi, viskas jau nupiešta ir pasakyta. Ryškūs žaislai, kurie turi pernelyg konkrečią užbaigtą formą. Visa tai, ką kažkas jau sugalvojo ir apgalvojo iki galo ir nebestimuliuoja fantazijos. Ir mes jau žymiai mažiau darome namuose kažką patys, valandų valandas praleisdami parduotuvėse, tikėdamiesi rasti kažką, jau sugalvotą kitų, kas mums tiktų. Asmeniškai man visa tai atrodo kai kūrybiškumo sunaikinimas ir mumyse, ir mūsų vaikuose.

Kaip išsaugoti kūrybiškumą? Šioje srityje labai padeda Valdorfo pedagogika., kur dauguma daiktų neužbaigti ir visi padaryti iš natūralių medžiagų. Pavyzdžiu vaikams gali pasitarnauti mūsų pačių kūryba ir rimtas požiūris į ją. Žinau žmonių, kurie turi stambų verslą ir tuo pat metu labai pagarbiai žvelgia į savo kūrybą: tapymą, baldų meistravimą, lipdymą iš molio. Bet koks, net pats standartiškiausias butas gali tapti vieta kūrybai. Visada galima išpiešti sienas ir pasidaryti baldus, gaminti nukrypstant nuo recepto ar siūtis sau drabužius. Žinoma, tai užima daug laiko, tačiau esmė ne laike, o tame, kad kūryba suteikia jėgų ir džiaugsmo. Kūryba niekada nebūna nuobodi. O dar galima sukurti kažką naujo, o kažką naujo kuriantys žmonės vertinami visais laikais. Manau, vertins juos ir po 50 metų.

Šaltinis