Moteris, kuri pažino save ir išmoko save mylėti, pradeda gyventi visiškai kitaip. Toji, kuri priėmė ir pamilo savo vienatvę, paversdamas ją malonumu, gyvenime renkasi visai kitus dalykus.
Ji nustoja žvelgti į pasaulį išsigandusios, nerimaujančios mergaitės akimis, kiekviename praeinančiame vyriškyje ieškodama to vienintelio, kuris ateis, išgelbės, pamils, pasirūpins ir galiausiai palengvins jos kančias, tuo pakeisdamas jai mamą.
Ji nustoja apsimetinėti nepriklausoma. Nustoja vaidinti nepriklausomo ir sėkmingo žmogaus vaidmenį, laukdama momento, kada galės kam nors emociškai užsisėsti ant sprando. Jos džiaugsmas nebus apsimestinis ir nustos būti kauke, skirta vyrams prisivilioti. Jos džiaugsmas taps elementaria ir natūralia jos gyvenimo dalimi.
Ji nebeieškos vyriškiuose tėčio ar mamos. Ji tampa ir mama, ir seserimi pati sau. Ji gali labai daug, netgi ir džiaugtis būdama viena.
Ji apskritai nustoja ieškoti kažko išorėje, nes atrado pati save. Ir daugeliui žmonių toks žinomas „ieškantis“ moteriškas žvilgsnis, kurį taip gerai pažįsta bet kuris vyras, pradingsta visiems laikams, užleisdamas vietą žvilgsniui į savo vidų. Arba žvilgsniui aukštyn, Dievo beieškant. Subrendusi moteris pradeda žiūrėti į pasaulį ramiai ir atlaidžiai – per meilės sau ir per supratimo, kas yra gyvenimas, prizmę.
Ji daugiau nesutiks megzti abejotinų santykių su vyru, naiviai tikėdama iliuzija, kad jis pasikeis į gera ir užaugs. Ji pagaliau nutraukia iliuzinius bandymus pakeisti ir išauklėti vyrą. Ji pasirengusi šalia savęs matyti tik tą žmogų, kurį ji pati gali priimti – be perdirbinėjimų ir patobulinimų. Ji sugebės mylėti žmogų tokį, koks jis yra, suprasdama, kad gyvens būtent su šiuo realiu žmogumi, o ne su savo fantazijomis.
Ji aiškiai žino, kam yra pasirengusi, o kam – ne. Ką pajėgia ir ką turi teisę pakeisti, o ko – ne. Ji žino, kad meilė ir priėmimas bei gyvenimiška išmintis suveikia geriau, nei mėginimai per prievartą „daryti kitiems gera”. Tačiau netgi meilė, švelnumas ir priėmimas jai nieko negarantuoja, išskyrus tai, kad ji gali būti patenkinta savimi savo viduje. O tikroji, vidinė, nedemonstratyvi ir tvirtą pagrindą turinti laimė visada ras galimybę susikurti laimę išoriniame pasaulyje. Nes išorinė laimė yra tik vidinio pasaulio atspindys.
