Į mane kreipėsi mergina, kuri kentėjo dėl amžinai pasikartojančių vienodo tipo santykių, kurie jai netiko. Tie santykių tipai buvo įvairūs: iš pradžių suaugęs vedęs vyras (ryšys su kuriuo nutrūko, kai ji norėjo už jo ištekėti), paskui lošėjas ir dar keli vyrai, turintys „nuobodų darbą biure“. Jie greitai susiartindavo, aistringai mylėdavosi ir taip pat aistringai barėsi. Iki 35 metų ji taip ir nesugebėjo sukurti tvirtų ilgalaikių santykių, apie kuriuos svajojo nuo vaikystės – tokių, kokių neturėjo jos mama ir tėtis.
Pabandykime išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko.
„Merginos renkasi vyrus, panašius į tėvą“ – pakankamai populiarus stereotipas
Kokius vyrus renkasi merginos, užaugusios be tėvo? Kai tėvas praktiškai nedalyvavo mergaitės gyvenime, paliko šeimą iki jai sukankant 5 metams (tai labai svarbus žmogaus psichoseksualinio vystymosi laikotarpis).
Jei mergaitės gyvenime tėvo nebuvo, jis vis tiek egzistuoja jos galvoje. Šis įvaizdis – tarsi mišrainė, kurioje susimaišė suaugusiųjų pasakojimai apie šį vyrą, jos pačios migloti prisiminimai ir vyrų, kuriuos ji stebėjo bręsdama, įvaizdžiai. Ir, kaip patys turbūt suprantate, visa tai neturi nieko bendra su realybe.
Tėvas padeda suformuoti bazinį pasitikėjimą pasauliu. Tai pirmieji vyro ir moters santykiai mergaitės gyvenime. Todėl jo nebuvimas gali suformuoti baimę būti paliktai arba baimę būti arti kito žmogaus. Iš čia kyla noras kuo greičiau įsikibti į vyrą, išlaikyti jį bet kokia kaina, nepaisant savo pačios diskomforto.
Taip pat tėvo vaidmuo svarbus formuojant mergaitės seksualinį įvaizdį, priimant savo kūną, savo seksualumą. Kai tėvas yra fiziškai ar emociškai neprieinamas, atsiranda painiava tarp meilės, sekso ir dėmesio. Iš čia kyla sunkumai pasakyti „ne“, gėda dėl savo išraiškos ir norų.
Būtent todėl tokioms merginoms būdingas greitas suartėjimas, o po to – nusivylimas. Nes atsiranda tikras vyras, kuriam galima perkelti didžiulį savo su tėvu susijusių projekcijų bagažą ir gauti tą pačią trokštamą tėvo meilę.
Tačiau, kaip ir bet kokiuose santykiuose, mūsų projekcijos retai sutampa su realybe. Ir čia frustracijos lygis jaučiamas ypač stipriai. Šis nusivylimas toks skausmingas, tačiau toks pažįstamas.
Papasakosiu, kokį darbą atlikome su mano kliente
Pradėjome nuo terapinio laiško tėvui. Daugelis mano klientų žino, kaip aš mėgstu šią techniką. Joje derinami pyktis, neapykanta, susierzinimas, atleidimas ir dėkingumas. Ji padeda išlaisvinti ilgai kaupusias emocijas, jas suvokti ir paleisti.
Sudarėme „idealaus“ partnerio savybių sąrašą ir iš jo pašalinome visas „tėviškas“ funkcijas. Pavyzdžiui: „jis turi mane ginti“, „turi nukreipti mane“, „aprūpinti“. Tai leido nustatyti, kokias funkcijas atlieka partneris, o kokias – tėvas.
Padirbėjome su ribų tema. Be to, ne tik su savo ribų suvokimu, bet ir su kitų žmonių ribų supratimu. Klientė išmoko įsiklausyti į kitus, būti pakankama, bet ne per daug, ir, svarbiausia, išgirsti save.
Padirbėjome su seksualumo ir meilės savo kūnui ugdymu. Tai apėmė:
- aistros, sekso ir meilės sąvokų atskyrimą vieną nuo kitos
- santykių kūrimo scenarijaus, kuris buvo atsineštas iš praeities, „perrašymą“
- įsiklausymą į savo kūno poreikius
Mano klientė dar nesukūrė santykių su „svajonių vyru“. Bet ji išmoko kurti santykius su savimi – ir tai jai pasirodė vertingiau.
