Ačiū, kad taip lengvai manęs atsisakei. Tu išmokei mane pakovoti už save.
Ačiū, kad manei, kad jog nebūsiu tau pakankamai geras. Jeigu ne tavo nuolatinė kritika ir nepriėmimas, nebūčiau atsistojęs ant kojų, nebūčiau suradęs savyje drąsos ir jėgų įsiklausyti į save.
Ačiū, kad manęs nelaukei. Ačiū, kad atstūmei, nukreipdamas kita, geresne kryptimi, vedančia pas geresnius žmones. Jie mane priėmė ir manimi patikėjo. Ir ačiū, kad suteikei progą išeiti nuo tavęs visiems laikams – šitokiu būdu išmokau nesigręžioti atgal.
Ačiū už melą, nes jo dėka sužinojau, kas yra tiesa. Ačiū, kad išėjai, nes tai mane privertė pradėti iš naujo, ieškoti ir susirasti naujų kelių ir paleisti praeitį, kurios dalimi kažkada tu buvai.
Ačiū už tai, kad privertei patikėti, jog mane sunku mylėti. Ačiū, kad privertei mane greta savęs jaustis nevertu žmogumi, nes tai mane galiausiai išmokė suvokti savo vertę. Tu išmokei mane pasirinkti save patį. Būdamas su tavimi, supratau, kad ir koks sunkus žmogus bebūčiau, vis tiek esu vertas meilės. Esu vertas būti priimtas ir mylimas su visais savo trūkumais.
Ačiū, kad mane palikai, kai man tavęs labai reikėjo. Ačiū, kad nuvylei, kai maniau, jog mane pakelsi, nukritusį. Ačiū, kad uždarei duris, kai pasibeldžiau.
Tu išmokei mane kovoti ir išgyventi, pasikliauti tik savimi ir atrasti savo laimę toli nuo tavęs. Tu privertėte mane suprasti, kad mano savivertė negali priklausyti nuo to, kaip tu į mane žiūri ir ką apie mane manai. Tu paskatinai mane patikėti, kad turiu galią pakeisti save ir savo gyvenimą.
Aš šypsausi, nes juk tai, ką tu laikei tragiška pabaiga, mano tapo nauja laiminga pradžia.
