Savęs vertinimas – tai mūsų nuomonė apie save. Jei šis vertinimas adekvatus, t.y., teisingas, sąžiningas – tuomet mes aiškiai suprantame savo galimybes bei trūkumus ir jaučiamės tvirtai. O jei vertiname save menkai – nuolat pergyvename dėl nepilnavertiškumo jausmo, jei susireikšminame – pasijuntame “pranašesni” už visus.
Savęs vertinimas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Jį įtakoja šie faktoriai:
– Žmogaus mintys ir mąstymo schemos;
– Kitų žmonių reakcijos;
– Bendravimo patirtis artimoje aplinkoje (šeima, draugai, mokykla);
– Ligos, traumos;
– Visuomenė, kultūra, religija.
Didžiausią įtaką savęs vertinime daro pačio žmogaus mintys, dėl labai paprastos priežasties – savo mintis žmogus gali keisti ir formuoti. Tai, ką mes galvojame, veikia mūsų jausmus, jausmai – veiksmus, veiksmai – mūsų gyvenimą ir kitus žmones. Jei šį eiliškumą suardome, t.y., keisti pradedame nuo veiksmų (pasekmių) arba kitų žmonių nuomonės – pakliūname į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti sunku.
Savęs vertinimas paliečia visus gyvenimo aspektus, ir tik adekvatus savęs vertinimas yra vidinio stabilumo požymis bei sėkmės gyvenime pagrindas. Ir pernelyg žemas, ir pernelyg aukštas savęs vertinimas yra neadekvatūs vertinimai. Kaip visi šie vertinimai pasireiškia?
Pradėkime nuo pernelyg žemo savęs vertinimo. Tokiam žmogui atrodo, kad viską daro ne taip, o dauguma aplinkinių – “geresni”. Jis laukia pritariančios aplinkinių nuomonės, todėl stengiasi patikti, įtikti, atitikti. Mato tik savo esamus ir įsivaizduojamus trūkumus bei klaidas. Tokia pozicija – stabdis gyvenime, trukdantis pamatyti ir vystyti savo gabumus ir talentus.
O dabar pažiūrėkime – kaip pernelyg žemas savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:
– Nėra pasitikėjimo savimi, iš to – negebėjimas priimti sprendimų;
– Dažni stresai, emocinis nestabilumas;
– Padidėjęs savikritiškumas, neigiama reakcija į pagyrimus ar komplimentus;
– Panikos priepuoliai susidūrus su sunkumais ar kritine situacija;
– Polinkis svaigintis (“įtampai mažinti”), su laiku peraugantis į griaunančią gyvenimą priklausomybę;
– Polinkis persivalgyti (kai stresas slopinamas maistu) – iki bulimijos, arba, atvirkščiai – dėl žemos savivertės – iki anoreksijos.
– Emocinė įtampa gali pastūmėti žmogų ir agresyviems veiksmams.
Toliau – adekvatus savęs vertinimas. Atitinkantis tikrovę: iš vienos pusės – žmogus gerai žino savo privalumus, iš kitos – teisingai vertina ir taiso savo trūkumus. Jis gerai supranta, kada elgiasi gerai, o kada – blogai; su kuria situacija gali susitvarkyti, o su kuria – ne; koks elgesys garbingas, o koks – ne. Tai harmoningos ir sveikos asmenybės požymiai.
Pažvelkime – kaip adekvatus savęs vertinimas įtakoja žmogaus gyvenimą:
– Žmogus pasitiki savimi ir geba priimti teisingus sprendimus;
– Emociškai stabilus, nuosekliai išreiškia savo nuomonę ir poreikius;
– Turi realius lūkesčius ir nėra pernelyg kritiškas kitiems;
– Moka kurti gerus, pozityvius, sąžiningus santykius;
– Turi lankstų realybės suvokimą, todėl lengviau pakelia nenumatytas situacijas ir stresus;
– Yra sveikesni, nei žemą savivertę turintys žmonės;
– Neturi polinkio į psichinius
sutrikimus – depresijas, priklausomybes, ir pan.
Taigi, išvada akivaizdi: adekvatus savęs vertinimas leidžia įgyti pozityvių gyvenimiškų įgūdžių ir naudingos patirties. O štai žemas savęs vertinimas ne tik neleidžia vertinti savęs adekvačiai, bet ir atneša daugybę problemų.
Apie savęs pervertinimą-”žvaigždiškumą” ir apie tai, kaip išsiugdyti adekvatų savęs vertinimą – sekantį kartą.
Pernelyg aukštas savęs vertinimas. Pagrindinis požymis – žmogus jaučiasi geresnis ir pranašesnis už kitus, reikalauja savo “išskirtinumo” patvirtinimo ir pripažinimo. Tai veda į susireikšminimą, aroganciją, savo silpnybių tenkinimą ir įsitikinimą, kad jis “nusipelno” privilegijų jau vien dėl savo egzistavimo fakto.
Pažiūrėkime, kaip toks “sužvaigždėjimas” įtakoja žmogaus gyvenimą:
– Jis pradeda jaustis “ypatingu”, jam atrodo, kad tik jo norai yra geri ir teisingi;
– Stengiasi visaip pabrėžti ir demonstruoti savo “išskirtinumą”;
– Linkęs šokiruoti savo elgesiu, laužyti moralines elgesio normas;
– Reikalauja ypatingo požiūrio į save, ypatingo elgesio;
– Yra egoistiški, pasipūtę, greitai įsižeidžiantys, nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl žmonės jų privengia;
– Pasitaiko derinys – savęs pervertinimas plius aukos pozicija, kuris sudaro žemo savęs vertinimo iliuziją. Tokie žmonės dažnai sako: “esu toks koks esu (suprask – negaliu pasikeisti), o jūs jau patys taikykitės prie manęs”.
Ne veltui pernelyg aukštas savęs vertinimas juokais vadinamas “žvaigždžių liga”, kuri kankina ir patį “ligonį”, ir aplinkinius. “Pasveikti” nuo jos sunku, dažniausiai pats gyvenimas – kaip toje vaikiškoje pasakoje “Katės namai” – nuleidžia “žvaigždę” ant žemės. Ko gero, tai vienintelis “vaistas” nuo šios ligos..
O apskritai, savęs vertinimas nėra stabilus dalykas, jis gali keistis: pvz., kristi dėl negatyvios aplinkos ar įvairių stresinių situacijų. Pasitaiko ir nestabilus, “plaukiojantis” savęs vertinimas: vieną dieną žmogus jaučiasi “žemiau nulio”, kitą dieną – “karaliumi”. Tai – neišspręstų problemų ar užsitęsusių tarpasmeninių konfliktų ženklas.
Todėl svarbu laiku pastebėti tokius svyravimus ir nenugrimzti į visišką negatyvumą ir pernelyg žemą savęs vertinimą. Kaip išsiugdyti ir palaikyti adekvatų savęs vertinimą, kaip padėti artimam žmogui pajusti pasitikėjimą savimi?
Pirmiausia – kaip padėti sau, kaip išmokti adekvačiai save vertinti:
– Sąžiningai pripažinti savo stiprias ir silpnas puses – tai padės pažvelgti į save objektyviai;
– Vystyti realius savo gabumus ir talentus, taisyti trūkumus;
– Praktikuoti pozityvumą, nepasiduoti pesimizmui: kasdien padaryti kažką, kas veda į priekį, o ne tai, kas gramzdina į niūrius apmąstymus;
– Praktikuoti meditaciją, vizualizaciją, atsipalaidavimo pratimus – tai padės neigiamas emocijas transformuoti į teigiamas;
– Vengti jūsų atžvilgiu kritiškai nusiteikusių žmonių: jiems vis vien neįtiksite, bet jų pastabos visada darys neigiamą poveikį. Teisingumo dėlei verta priminti, kad kitų žmonių vertinimai retai būna objektyvūs, todėl priimkite tik konstruktyvias pastabas;
– Nelyginti savęs su kitais – visi mes skirtingi, o lyginimas su kitais ir rungtyniavimas sėja tik negatyvumą.
O dabar – kaip padėti pernelyg žemai save vertinančiam artimam žmogui:
– Leiskite jam išsikalbėti, išklausykite – tai jam labai svarbu ir reikalinga;
– Nelyginkite jo su kitais, į palyginimus jis reaguoja skausmingai;
– Pastebėkite, nuoširdžiai pagirkite jo gerus darbus ir privalumus (nepersistenkite – jie jautrūs falšui);
– Nekritikuokite – kritika
visada sukelia neigiamas emocijas;
– Jei reikia išsakyti pastabą – darykite tai subtiliai, neįžeidžiant.
Sveiko, realistiško (adekvataus) požiūrio į save formavimas ir palaikymas – pasitikėjimo savimi pagrindas ir pirmas žingsnis į visų iškylančių gyvenime klausimų ir problemų sprendimą. Todėl ugdykime jį savyje ir, kas ne mažiau svarbu – neapgalvotais žodžiais ar pastabomis nežeminkime kitų žmonių.
Ką apie tai galvojate?
