Pastaruoju metu šis šeimos psichologijos terminas tapo labai plačiai vartojamas. Visi žino, kad tai susiję su tėvų pergyvenimais, kuriuos jie patiria vaikams užaugus, nutolus ir išėjus į savarankišką gyvenimą. Todėl šis sindromas būdingas tik tėvams. Šie išgyvenimai dažniausiai prasideda paauglystėje ir gali trukti iki… Taip, tai gali trukti tiek, kiek norite. Viskas priklauso nuo tėvų gebėjimo paleisti savo suaugusius vaikus ir sukoncentruoti dėmesį į savo gyvenimą.
Tačiau apie viską iš eilės.
Šis reiškinys susideda tik iš emocinių išgyvenimų, tokių kaip: praradimas, nuobodulys, liūdesys, bejėgiškumas, nerimas, izoliacijos jausmas, baimė ir kt. Ir nereikia klaidingai manyti, kad šie emociniai išgyvenimai yra susiję vien su tėvų nesugebėjimu kontroliuoti savo emocijų. Ištuštėjusio lizdo sindromą patiria visi be išimties. Šios krizės sunkumas ir trukmė priklauso nuo auklėjimo stiliaus, asmeninių tėvų savybių, taip pat nuo pasirengimo atsiskirti nuo vaikų laipsnio. Todėl galime drąsiai išskirti tris pagrindines šių pergyvenimų priežastis.
1. Įprotis rūpintis. Būkime atviri ir sąžiningi, mums, tėvams, ir priežiūra, ir auklėjimas – neatsiejami dalykai. Ir šie dalykai atėmė gana daug mūsų laiko, tam buvo skirta labai daug mūsų resursų. Negana to, daugelis tėvų šiems procesams skyrė tiek daug laiko ir pastangų, kad priežiūra ir auklėjimas tapo jų gyvenimo prasme. Svarbiausia ir pagrindine prasme. O augdamas vaikas išmoko ir įvaldė įgūdžius pasirūpinti savimi ir priimti sprendimus, kartais net neklausdamas tėvų. Tokiu būdu, žingsnis po žingsnio mama ir tėtis pamažu išlaisvino ir savo jėgas, ir laiką. Ir čia jie staiga suvokia, kad laiko ir jėgų atsirado daugiau, tačiau visiškai neaišku, kur visa tai nukreipti. Šiame etape užplūsta sumišimas, nerimas ir netgi nereikalingumo jausmas.
2. Baimė dėl vaikų. Tiesą sakant, tai gali būti atvirkštinė baimės dėl savęs pusė (kas aš dabar tokia, jeigu jau nebe mama?). Tačiau esama ir baimės dėl vaikų. Įsivaizduokite: „gyvenimo prasmė“ dabar jau visiškai ne prasmė, be to, toji prasmė susiruošė kažkur išvažiuoti, su kažkuo gyventi, ir dabar jau visiškai neįmanoma suprasti: su kuo ir kaip bendraus ir kaip spręs gyvenimo sunkumus. Be to, yra kasdienių smulkmenų, kurios sudarė pagrindinį šeimos gyvenimo kontekstą: nebebus triukšmingų vakarienių prie bendro stalo, nebus bendros mėgstamų filmų ir serialų peržiūros su visa šeima, nebus planų savaitgaliams arba namų tvarkymui. Būtent šiuo momentu tėvams baisiai norisi kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi ar dukra.
3. Gyvenimo prasmės stoka, išskyrus tėvų vaidmenį. Ši priežastis sukelia sunkiausią ištuštėjusio lizdo krizę. Galima drąsiai teigti, kad dauguma kreipimosi į psichologą atvejų yra susiję būtent su šia priežastimi. Tėvai niekada negalvojo apie savo interesus, apie savo vertybes, apie savo mėgstamus laisvalaikio leidimo būdus; jie visą savo laiką, visas jėgas atidavė vaikams ir darbui. Tačiau tėvystė yra tik vienas iš daugelio iš mūsų socialinių vaidmenų. Vienas iš svarbiausių, tačiau ne pagrindinis. Ir ne amžinai trunkantis.
Manau, kad pagalvoję apie kiekvieną iš čia išvardintų priežasčių ir apie savo santykius su vaikais, galėsite išsiaiškinti būdus, kaip išvengti šios būklės. Galbūt mes negalėsime atšaukti tuščio lizdo sindromo, tačiau mes galime patys palengvinti šios krizės sukeltus išgyvenimus.
