Bet kuri ištarta arba užrašyta frazė taikoma abiems pusėms. Ir jums, ir kitai pusei. Bet žmonės kažkodėl tai pamiršta…
“Aš niekam nieko neprivalau“. Gerai, sutinku. Bet ir “tau niekas nieko neprivalo“. Ir kas, kad tu nori klausytis muzikos vėlai naktį, bet gi nepamiršk: tu niekam nieko neprivalai, bet ir mes neprivalome taikstytis su tavo norais ir girdėti tą triukšmą. Mes taip pat tau nieko neprivalome…
“Vertinkite tuos, kas jus myli ir neatstumkite jų“… Gražiai pasakyta, dažnai tai girdime. O dabar pabandykime apversti viską kiek kitaip: tarkim, jus myli alkoholikė iš pirmo aukšto. Na, patinkate jūs jai. Ir ji nori, kad jūs sėdėtumėte su ja vakarais, ir, gurkšnodami degtinaitę, klausytumėte jos ilgesingų pasakojimų apie tai, koks žiaurus pasaulis ir kad visi prieš ją. Gerai. Eikite ir vertinkite. Arba štai vyrukas. Na ir kas, kad godus ir nevalyvas? Bet nuoširdžiai myli jus su jūsų didele alga ir padoriais pasiturinčiais tėvais. Galite už jo ištekėti – juk reikia vertinti tuos, kas jus myli ir jų neatstumti.
“Mylėkite savo tėvus“ – graudžiai ašarodama rašo viena moteris, supykusi ant sūnaus, kuris neatsiliepė į jos skambutį, o pati tuo pat metu šaukia ant savo pagyvenusios motinos: “Uždaryk duris… užknisai!“
Visus žodžius, kuriuos norime pasakyti kitiems, pirmiausiai reikia pasakyti sau.
