Kiekviena mergina svajoja, kad jos gyvenime pasirodys princas. Ant balto žirgo. Čiups ją į glėbį ir išsiveš į nuostabią bananų salą, kur ji bus laiminga iki gyvenimo pabaigos. Na gerai, tegu tai bus ne bananų sala, o tvirtas trijų aukštų mūrinukas užmiestyje. Kai kurioms merginoms taip netgi labiau patinka.

O kol nesucaksėjo po langais balto žirgo pasagos, merginos sėdi ir įsivaizduoja, koks gi princas jas aplankys. Patrauklus, savaime aišku, žavus, išsiauklėjęs ir madingas, protingas ir pasiturintis, drąsus ir, be jokios abejonės, ant balto žirgo.

Nuostabus paveikslas. Nori tokio? Neapsimetinėk, žinoma, kad nori! Aš irgi norėjau, ką jau čia slėpti. Tačiau princas nesirodė taip ilgai, kad iš neturėjimo ką veikti, pradėjau galvoti, ar tokios jau puikios yra visos tos išvardintos princo savybės. Tai yra ne princo. Gyvenimo draugo. Juk kai tariame žodį „princas”, mes turime galvoje būtent gyvenimo draugą, patikimą atramą ir džiaugsme, ir skausme.

Tai kuo gi blogi tie, iš pažiūros, tokie puikūs ir verti vyriškiai?

Jeigu jis patrauklus, tai greičiausiai pats tai žino. Dėl to prieš išeinant iš namų tau sunku prasisprausti prie veidrodžio. Jis pamišęs dėl savo išvaizdos, dėl to sukinėsis prie veidrodžio, vis pasitikrindamas, ar teisingai sugulė kiekvienas plaukelis, ar neišdygo spuogas ant nosies.

Jeigu jis žavus, tai jį pamačiusios, ištirps visos tavo draugės, o ir priešės, tarp kitko. Ir tau teks kiekvieną kartą laužyti galvą: iš mandagumo jis šypsosi kaimynei iš trečio aukšto, ar ten jau kažkokie jausmai?

Jeigu jis išsiauklėjęs, tai kankins tave nesibaigiančiomis pastabomis, jog patiekdama ant stalo žuvį, greta lėkštės padėjai mėsai skirtą peilį. O įsivaizduok jo kasdieninį: „Ar nemalonėtum, brangioji, išlyginti man švarius marškinius?”

Jeigu jis madingas, tau teks sekioti paskui jį į brangias parduotuves ir parinkti tinkamas kojines jo naujam kaklaraiščiui, paslapčia šnairuojant į kaimyninį moterišką skyrių, kur iškabino iš koto verčiančias palaidinukes. Tačiau, deja, po firminio kaklaraiščio palaidinukei greičiausiai nebeliks pinigų.

Jeigu jis protingas, tai kiekvieną vakarą pasakos apie tikimybių teoriją ar dar baisiau – apie naujausius atradimus genetikos srityje. O tu taip svajojai pasižiūrėti šimtas keturiasdešimt devintą serialo apie meilę dalį.

Jeigu jis pasiturintis, tai tikriausiai baisiai tuo didžiuosis ir pastoviai primins, kad jam dėl tavęs nieko negaila, nupirks, ko tik panorėsi. O tu tik mylėk jį, gerbk, prižiūrėk, glamonėk, maitink, aprenk, apauk, apskalbk ir t.t. Sąrašas begalinis.

Jeigu jis narsus ir vyriškas, tai pliurps apie tai kiekviena proga. Žinai, o kartą aš… Vienas prieš tris… O jie… O aš… Išgirsti tai labai įdomu vieną, na, jeigu meilė labai stipri – du kartus. Tačiau penktais santuokos metais tu paprasčiausiai staugti pradėsi nuo tų pasakojimų.

O jeigu jis turi dar ir baltą žirgą, juodą mersedesą, geltoną jaguarą ar dar kokį nors žvėrį, tai gali būti tikra, kad niekada neužkariausi jo širdies iki galo. Pirmoje vietoje jam visada bus tasai spalvotas žvėris.

Štai tokios mintys mane aplankė, kol rymojau prie lango, laukdama princo. O paskui numojau į viską ranka ir paskambinau kaimynui iš gretimo privažiavimo. Ir žinai, nors jis visų tų „princiškų” atributų neturi, bet užtat mane labai myli ir laiko mane tikra princese. O ko daugiau reikia?

.