Kiekvienas žmogus priklauso tik pats sau.
Pastangos perdaryti, perauklėti, priderinti kitą žmogų prie savęs – beprasmiškos ir jau iš anksto pasmerktos žlugti.
Pats teisingiausias ir sunkiausias dalykas bet kuriuose santykiuose – priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Taip, mes visi skirtingi, ir tai nuostabu.
Žmonės tampa artimi ne todėl, kad yra panašūs, ne dėl to, kad leidžiasi į kompromisus, siekdami patenkinti kito lūkesčius. Ir ne dėl mūsų bendros praeities.
Žmonės tampa artimi tada, kai pripažįsta, priima ir gerbia kito skirtingumą.
Kai niekas nesistengia nieko įtikinti, perdaryti ar terorizuoti neprašytais patarimais.
Kai bendravimas su žmogumi virsta to žmogaus pažinimu.
Jūs suprantate to žmogaus savybes ir ypatumus. Ir jūsų skirtumus.
Su kai kuriais dalykais galite sutikti, o su kitais – ne. Tačiau tai nekeičia jūsų požiūrio į žmogų.
Jūs priimate žmogų tokį, koks jis yra. Ir tyrinėjate, pažįstate jį vis toliau ir giliau, tarsi skaitytumėte knygą – puslapį po puslapio, skyrių po skyriaus. Nes tik šitaip būna lengva ir įdomu. Ir norisi tai tęsti ir tęsti.
