Atsiverti bloknotą ir puslapyje „Naujųjų metų planai“ staiga nerašai „savęs tobulinimas“, „asmeninio pilnavertiškumo vystymas“ ir tai viskas.
O rašai (linksma rašysena, violetiniu tušinuku, kartais nušokdamas nuo sąsiuvinio eilučių):
· Juoktis, kai norisi.
· Išgyventi pyktį.
· Apverkti tai, kas liko neapverkta.
· Atvažiuoti pas tėvus ir ištempti juos į piknikus.
· Slampinėti po parką ir pastebėti grožį.
· Valgyti tai, kas skanu, bet nekenksminga.
· Sakyti komplimentus sau veidrodyje (o svarstykles padėti po lova ar palikti jas katinui – jis mėgsta ant jų miegoti).
· Perskaityti kelias knygas tų žanrų, kurie anksčiau keldavo nerimą (bent jau pabandyti, eksperimento dėlei).
· Pasivažinėti dviračiu iki būsenos „prisikvėpavau vėjo, galiu viską“.
· Susipažinti su 2-3 žmonėmis, kurie atrodo keisti/ypatingi, be išankstinių nuostatų pažiūrėti į jų pasaulį, pasidalinti kažkuo savu.
· Nueiti į žygį, į kurį seniai norėjosi, bet buvo baugu.
· Kai liūdna, visada džiuginti save nors truputį, ir tik paskui imtis kitų reikalų.
· Kažkam padėti.
· Priimti pagalbą.
· Sudaryti kasdienių mažų džiaugsmų sąrašą ir vėl pradėti pastebėti, kiek jų daug.
· Nebarti savęs, jei nieko iš šio sąrašo nepavyks.
· Leisti sau ilsėtis ne tik susirgus.
· Atsisakyti susitikimų su žmonėmis, jei tie susitikimai nieko neduoda.
· Sakyti draugams, kad jie šaunūs, talentingi ir gražūs – ne tik per šventes.
· Leisti sau užsidaryti ir pabūti vienam, kai tau to reikia.
Ir visada atminti: jei tu darai viską, ką šiuo momentu gali, tu darai pakankamai. Tu šaunuolis, nors sąraše tai parašyk, nors pirštu ant stiklo. O geriau – kartok tai sau dažniau, gerai?