Šiandien stebėjau dvi moteris parduotuvėje. Viena pamatė mėgstamus pyragaičius ir apsidžiaugė: „Tai štai kur jis man juos perka!” Ir staiga balsas prisipildo pasipiktinimo ir nusivylimo: „Kokie jie, pasirodo, pigūs! Šykštuolis!”
Tokia netikėta reakcija nustebino jos draugę: „Taigi tu būtent šiuos pyragaičius mėgsti. Jis juos perka, kad tave pradžiugintų, malonumą padarytų”.
Kaprizinga dama susimąsto. O aš pagalvojau: kiek dažnai mes pasidžiaugiame paprastomis gyvenimiškomis smulkmenomis ir dėkojame tiems, kurie greta? Artimųjų rūpestingumą mes dažniausiai laikome kaip kažką savaime suprantamo.
Liūdna, kai iš santykių pradingsta dėkingumas, o kartu su juo – šiluma. Gyvenimas pavirsta sausa socialinių vaidmenų vaidyba, kurioje viešpatauja slegiantis pareigos jausmas be jokios meilės, artumo ir tarpusavio supratimo.
Tikrasis džiaugsmas mums ir tiems, kuriuos mylime – ne šiaip atsainiai leptelėti privalomą „ačiū”, o nuoširdus jausmas, užpildantis širdį. Parodydami dėkingumą, mes leidžiame suprasti artimiesiems, kad vertiname ir juos, ir tai, ką jie mums daro. Nuoširdus dėkingumas, neišsakytas žodžiais, gali reikšti labai daug. Jeigu esame savo viduje žmogui dėkingi, tai bendraudami su juo spinduliuojame meilę. Šita meilė persmelkia viską – mūsų žodžius, poelgius, santykius.
Nei brangiakmeniais, nei banknotais neišmatuosime paprasto dėkingumo žmogui už tai, kad jis yra, už tai, kad tu jo dėka ne vienas, tiesiog už gerą žodį ir gerą nuotaiką.
Tik nereikia laukti dėkingumo savo adresu. Tai apsaugos nuo nusivylimų: tik pagalvokite, kaip jausimės, jeigu lauksime šilumos, o sulauksime šalčio? Kitų žmonių dėkingumo laukimas nėra toks jau nekaltas dalykas – taip pasireiškia mūsų Ego, ta sielos dalis, kuri susijusi su įsitvirtinimu ir savimeile.
Nereikia šykštėti nuoširdžių padėkos žodžių, kurie padarys laimingais ir jus, ir greta esančius.
Paprastas žodis „ačiū” – tiek mažai ir tiek daug.
