Du skirtingi vienatvės kraštutinumai

Vienatvė vienatvei nelygu. Vieni jaučiasi vieniši žmonių minioje, kiti – tik tada, kai trūksta partnerio, treti, net gyvendami atsiskyrę, nejaučia jokio nepatogumo ir nieko nestokoja.

Du ryškiausius vienatvės kraštutinumus, tarp kurių išsidėsto visi kiti jos variantai ir atspalviai, trumpai aprašė psichologė Viktorija Semenova. Anot jos, tai yra savanoriško atsiskyrėlio ir aplinkybių aukos – kitų žmonių apleisto, pamesto variantai.

ATSISKYRĖLIS

Atsiskyrėlis – tai žmogus, kuris užsivėręs nuo pasaulio. Jis randa ramybę ir tiesą tik savo viduje. Jį supantis pasaulis jam yra svetimas Tame pasaulyje tarsi nėra nieko vertingo, vien melas ir vaidyba.

Atsiskyrėlis dažnai užima išorinio pasaulio stebėtojo poziciją. Jam sunkiai sekasi užmegzti ir palaikyti kontaktus su aplinkiniais, būti kolektyve. Jam sunku priimti ir įsijausti į svetimas emocijas, nes jis nesutaria su savomis. Jis yra šaltas kaip Kajus su ledine širdimi, kuriantis savo „amžinybę“.

Jo vidinis pasaulis pripildytas baimių. Ir ten geriau nelįsti, galima tik laukti, kol jis pats atvers mums savo duris. Arba kaip Brolių Grimų pasakoje užlipti į bokštą tik tada, kai princesė nuleis savo kasą.

Tokio tipo gyvenimas paprastai susiklosto pagal žmogaus interesus. Šios kategorijos asmenys dažnai tampa menininkais, kūrėjais, mokslininkais, išradėjais. Jie sukaupia daug žinių, įgyja patirties, kuria dalijasi su pasauliu.

Pereinamasis procesas link kontaktų su kitais žmonėmis vyksta per ilgus reguliarius susitikinėjimus, kurie ir sudaro jiems kopėčias nulipti iš padangių ant žemės.

APLEISTAS

Apleistas, skirtingai nuo atsiskyrėlio, iš visų jėgų stengiasi ištrūkti iš vienatvės bokšto. Jam nuolat reikalingas koks nors žmogus – „kad ir blogas, bet užtat savas“. Problema ta, kad jo vienatvės bedugnė yra tokia gili, kad jos niekas negali užpildyti – nei nesuskaičiuojami ryšiai, nei tonos maisto, nei visi pasaulio būreliai ir vakarėliai.

Vidujai jis giliai įsitikinęs, kad yra niekam nereikalingas ir, kai tik jis nustos būti geras ir patogus, jį visi pames. Neapykantą sau ir savo troškimams sukelia baimė būti atstumtam ir nepriimtam.

Iš tokių tipų dažnai išauga geri berniukai ir mergaitės, patogūs vaikai ir darbuotojai, kurie visada šalia, visada padės, net tada, kai jų pagalba visai nereikalinga, bet nuo pagalbos labai sunku atsisakyti, ji būna brukama beveik prievarta.

Jie nuoširdžiai įsitikinę, kad aukojasi dėl kitų, kad daro viską iš širdies, nieko nereikalaudami mainais. Iš tikrųjų jie labai laukia meilės kaip atpildo, bet niekada jos nepatirs, ne todėl, kad kiti negalėtų jų pamilti, o todėl, kad jie patys nemoka mylėti, todėl kad už jų tariamos meilės slypi vienatvės baimė ir alkis.

Jie dažnai apsupa save silpnais žmonėmis, užsidega gelbėjimo idėjomis arba virsta aukomis, nugrimzdami į neišgydomų ligų ir depresijos idėjas.

Jie nešioja labai tvirtas kaukes, neigia savo tikrąjį Aš su blogomis savybėmis. Kito žmogaus Aš jie taip pat kritikuoja ir atakuoja, nė vienas partneris negali jiems būti pakankamai geras, dėmesingas ir mylintis.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.