Esam nuostabūs tėvai.
Ir kiekvieną vakarą galim užmigti ramia širdimi, be graužaties, kad kažką padarėm ne taip, nepakankamai, kad suklydom, supykom, nenusišypsojom, nepaskaitėm ar nepažaidėm…
Esam nuostabūs tėvai.
Nereikia vakare prieš miegą sau prižadėti, kad „rytoj tai jau tikrai pažaisiu daug daug“. Geriau pažadėkime sau, kad mūsų vaikai matys tikrus tėvus: linksmus, liūdnus, žaidžiančius, pavargusius, bendraujančius, skiriančius laiko sau, piktus, susikrimtusius, susidomėjusius, susižavėjusius, reikalaujančius, atleidžiančius (sau ir kitiems) ir visada mylinčius. Pažadėkime sau, kad mūsų vaikai žinos, kad žmonės būna visokie, kad būna visokių dienų. Tegu jie pažįsta emocijas, geba jas įvardinti.
Neskriauskime savęs, nežadėkime sau pažaisti kai galva sukasi nuo rūpesčių. Pasakykime tiesą vaikams. Tegu jie mokosi pažinti ir įvardinti emocijas. Tegu mokosi pajausti kitą žmogų. Tegu mokosi mylėti kitą ne tik tada kai gauna. Tegu mokosi duoti, suprasti ir rūpintis.
Kaip vaikams išmokti mylėti ir vertinti save jei jie nematys tėvų mylinčių ir vertinančių save. Koks būsim pavyzdys jei nuolat iš savęs reikalausim gerokai daugiau nei galim duoti, jei teisim ir smerksim save už kiekvieną klaidą.
Slėpdami tikruosius jausmus suteiksime ne laimę, o gebėjimą užgniaužti emocijas. Nejaugi to linkime savo vaikams?
Esam nuostabūs tėvai.
