Tiesiogine prasme: kai vaikas gimsta, jis, iš visko sprendžiant, nesupranta, kas jis yra, koks jis yra, nesuvokia savo egzistavimo ir atskirų nuo savęs dalykų bei žmonių. Atsiskyrimas vyks palaipsniui.
Tačiau mama žiūri į vaiką, jo elgesį, polinkius, emocijas ir atspindi jį: koks tu pas mane aktyvus/ramus, koks smalsus/mąslus, tau patinka būti su močiute, tau patinka animaciniai filmukai apie mėlyną garvežiuką, nepatinka manų košė, tačiau gali sugraužti ištisą galvutę svogūno, užmiegi tik visiškoje tamsoje ir t.t. Šitokiu būdu mama veikia tarsi veidrodis, atspindintis vaiko tapatybę.
Mamai reikia domėtis mažyliu, būti pastabia, kad šiuos bruožus pastebėtų, tada susiformuos daugiau ar mažiau tikroviška vaiko tapatybė, žinoma, padauginus ją iš adekvataus vaiko idealizavimo. Visi jauni tėvai žino, kad jų mažieji yra patys talentingiausi ir gražiausi pasaulyje.
Kartais mama gali neturėti psichologinių galimybių užsiimti tokiu vaiko atspindėjimu. Pavyzdžiui, ji kenčia pogimdyminę depresiją, ji neteko kito vaiko ar prarado vyrą, gal apskritai serga, galbūt pati neturėjo tokio mamos atspindžio patirties – tada jai bus sunku stebėti kūdikį ir sakyti, koks jis yra. Ji netgi nežino, kokia yra ji pati.
Taip pat mama gali būti žiauriai apsikrovusi įvairiausiais idealais (juos jai „instaliavo” jos pačios mama ir tokios programos paprastai yra perduodamos iš kartos į kartą) – tokiu atveju niekam nerūpi koks vaikas yra iš tikrųjų, jis PRIVALO būti štai toks ir anoks, ir taškas: groti pianinu, laisvai kalbėti užsienio kalba, nepriešgyniauti – priklausomai nuo šeimos vertybių.
Taip susiformuoja vaiko vidinis konfliktas tarp to, ką jis iš tikrųjų galvoja ir jaučia apie save, ir to, kas jam įteigiama, kaip jo atspindys (per kreivą mamos veidrodį), o būna, kad jis apskritai negauna žinių apie save ir yra dezorientuotas. Toks neatitikimas žmogui sukelia rimtų sunkumų: jis jaus nuolatinę įtampą, kaltę, negalės normaliai vystytis.
Tokius iškraipymus galima užglaistyti terapija. Tačiau tai – labai skausmingas ir ilgalaikis procesas, nes verčia pajausti nusivylimą, pyktį, apmaudą, praleistų progų kartėlį, žingsnis po žingsnio atsijoti grūdus nuo pelų, kol pagaliau pajunti savo asmeninę tapatybę, nuomonę, troškimus.
Įdomu tai, kad pirmąjį atspindį ir auklėjimą mums duoda tėvai, o antrąjį, kai esame jau suaugę, mes organizuojame sau patys – per mokymus, santykius, psichoterapiją ir kitas sritis. Ir būna labai šaunu, kai gali atsispindėti ne tik mamos, bet ir kito žmogaus akyse – tai mums suteikia šansą tobulėti ir džiaugtis gyvenimu.
