Analizuodami savo klientu, psichologai pastebi, kad galima išskirti tam tikrą kategoriją moterų, kurios kreipiasi su labai panašiais skundais.

Į psichologus neretai kreipiasi moterys, kurios gali pasigirti pakankama savo gyvenimo gerove.

Jos gyvena stiprioje santuokoje, praleidusios po 10, 15, 20 metų su savo vyru. Partneris myli ir rūpinasi, yra patikimas. Jos augina po 2 ir daugiau vaikų. Šeimos materialinė padėtis gera, moteris gali užsiimti mėgstamu darbu – daugiau dėl savo malonumo, nei iš būtinybės užsidirbti. Kaip sakoma, gyvenk ir džiaukis!

Tokios moterys kreipiasi su vienodu skundu dėl įkyrių minčių, intensyvios vaikų ar vyro netekties baimės, laukimo, kad kažkas negero tuoj atsitiks, labai stipraus nerimo, panikos atakų – ir visa tai bendros gerovės sąlygomis.

Analizuojant jų gyvenimus, paaiškėja, kad santuoka tikrai yra sėkminga, jokių slaptų grėsmių nekyla, sutuoktinis yra atsidavęs ir mylintis, juo galima pasitikėti.

Tai kodėl toks stiprus nerimas kankina moterį?

Todėl kad ji remiasi tik į išorines atramas. Ji gyvena tarsi žaisliniame namelyje, sudarytame iš jos laimingos šeimos.

Pati moteris gyvenime nieko nepasiekė, nieko nesukūrė savo pastangomis ir jaučiasi neužtikrintai ir nepasitikinti savimi.

Čia viskas gana paprasta. Jeigu jūs vieną kartą užsidirbote pinigų ir nusipirkote butą, tai būsite tikri, jog sugebėsite tai padaryti ir dar kartą.

Jeigu jūs įkūrėte sėkmingą verslą, tai yra didelė tikimybė, kad sugebėsite įkurti ir naują.

Jeigu jūs savarankiškai neišsprendėte nei vienos rimtos problemos gyvenime, tai jausitės pasimetę ir nepasitikintys savimi.

Jeigu įsivaizduosite, kad dėl kažkokių priežasčių prarandate savo gerovę, jus užvaldys siaubas ir bejėgiškumas.

Žmogus sustiprina savo pasitikėjimą ir tvirtumą tik per savo asmeninius pasiekimus ir niekaip kitaip.

Dauguma tų moterų savo vaikystėje turėjo valdingus, kartais net despotiškus tėvus, kurie už jas priimdavo visus sprendimus, todėl užaugusios tos moterys paskubėjo pabėgti iš tėvų namų į savo santuoką.

Ir viskas būtų gerai, bet tik tų moterų asmeninis AŠ nespėjo susiformuoti. Liko mažas vaikiškas AŠ., kuris visą gyvenimą slepiasi už vyro nugaros ir mirtinai bijo, kad gali kas nors pasikeisti.