Įsakymai – tėvų silpnumo požymis

Įsakinėti apskritai negalima – niekam ir niekada. Įsakymas – tai norimas rezultatas (dažniausiai be abipusiškumo) čia ir dabar. O taip pat silpnumo simptomas, nes šiuo atveju tėvams nepavyko susitarti su vaiku. Vienas iš svarbių santykių momentų yra supratimas. Visada reikia girdėti, klausytis ir kalbėtis.

Man atrodo, kad įsakinėti apskritai nereikia, kadangi vaikas vis tiek jūsų neišgirs, jeigu tai įsakymas. Visų pirma, mums, mamoms, būtina išmokti paprašyti. Nes už žodžio „paprašyti“ slepiasi kitas svarbu žodis „bendradarbiauti“ – bendradarbiauti su vaiku. Kai mes kažko paprašome, vaikas mokosi mus išgirsti.

Mokykimės teisingai prašyti.

Teisingai prašyti irgi reikia mokėti. Pavyzdžiui, jei paklaustume vaiko: „Ar galėtum padaryti štai tą ir aną? Galbūt galėtum susirinkti žaislus? – didelio efekto šios frazės neturės.

Naudoti reikia visiškai kitokias frazes: „Padaryk tai, prašau“. „Padėk šį žaislą, prašau, štai į tą vietą“; „Prašau, nekalbėk su manimi tokiu tonu . Man tai nepatinka”.

Apskritai, kai pradedame kalbėti būtent apie tai, ką jaučiame, tada ir vaikas prašymus visada girdės kitaip: „Man nemalonu, kai tu kažko nepadarai“; „Man nepatinka, kai tu taip elgiesi“; „Man bus malonu, kai mane išgirsi.”



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *