Mylimo žmogaus išdavystė – visada labai sunkus įvykis, kupinas kančių, nepakeliamo širdies skausmo, nuoskaudos ir klausimų, už ką nusipelnėme tokio elgesio su savimi. Pati savaime išdavystė – ypatinga likimo pamoka, kurią būtina teisingai suprasti, išgyventi šios pamokos suteiktą skausmą ir sukaupti jėgų atleidimui.

Išdavystė gali persiduoti iš kartos į kartą

Jei žmogus patyrė išdavystę, ši patirtis gali būti perduota ateities kartoms nuo mamos, senelės, prosenelės ir t.t. Žmogus, kurio giminėje būta išdavysčių, suaugdamas, bet kokiu atveju ima bijoti išdavystės. Baimė persiduoda drauge su genais, o taip pat auklėjant vaiką.

Kai kurios moterys jaučia tokią didelę baimę, kad apskritai atsisako susitikinėti su vyrais, tekėti, gimdyti vaikus. Kitos gi bando ignoruoti šią baimę ir laimingai gyvena su vyru, kol neužklumpa išdavystė. Kai tai atsitinka, širdyje atsiveria sena žaizda. Kraujuojanti ir labai skausminga.

Moteriai, tapusiai mylimo žmogaus išdavystės auka, vertėtų suvokti, kad ji ką tik gavo vertingiausią likimo pamoką. Pamoka buvo duota tam, kad moteris išmoktų kažką gyvenime, kad suprastų kažkokią savo ar visos savo giminės iš moteriškos pusės, klaidą.

Pasitaiko, kad moteris pasirenka partnerį, kurį pati laiko savęs nevertu. Laikui bėgant, dėl nepagarbaus elgesio tasai vyras ją galiausiai išduoda. Kodėl moteris renkasi „nevertus”? Todėl, kad šalia „verto” jausis blogiau nei jaučiasi vyras, t.y. jausis neverta tokio puikaus išrinktojo.

Išdavystės pamoka dažniausiai susijusi su priklausomybe nuo santykių. Priklausomybė trukdo priimti kitą žmogų natūraliu pavidalu, tokį, koks jis yra. Tokį moters elgesį galima paaiškinti jos troškimu gauti tai, kas jai būtina, įgyvendinti visus savo norus. Tokiems norams priklauso, pavyzdžiui, susiklostęs jos galvoje idealaus vyro paveikslas, prie kurio ji bando pritempti savo partnerį.

Kaip pergyventi išdavystę?

Norint suprasti išdavystės pamokos prasmę, reikia įveikti ištisą pasąmonės labirintą.

Vyro neištikimybė gali sukelti minčių, kad jo meilužė yra geresnė už jus. Pabunda savęs menkinimo, nereikalingumo, vienatvės baimės jausmai, išstumiantys saugumo, kai esi greta savo vyro, jausmą.

Kai vyras išduoda, moteriai pažeidžiamas vidinis vientisumas. Kad jį atkurtų, ji turi suprasti, jog problema slypi ne vyriškyje, o išdavyste užsikrėtusioje jos pačios širdyje. Skausmas, kuris ateina drauge su išdavyste, ateina tam, kad nurodytų jums šitą širdies susirgimą.

Kaltindama vyrą, širdies nuo kančių neišgelbėsite.

Žinoma, neištikimybė ir išdavystė – labai skausmingi dalykai. Bet ne visada reikia ieškoti to skausmo šaltinių. Kai kuriose situacijose viskas labiau proziška – skausmą reikia tiesiog priimti, pergyventi, įveikti.

Jeigu moteriai ir toliau skauda širdį, jeigu ji ieško paguodos su kitais partneriais, jeigu praėjus mėnesių mėnesiams negali paleisti partnerio ir iš vidaus ją ėda nuoskauda bei pyktis – būtina pažvelgti į skausmą iš kitos pusės. Skauda visai ne dėl kito žmogaus ar jo veiksmų. Skausmas gyvena mūsų širdyje.

Dvasinis skausmas neateina be konkrečios priežasties. Skausmas nori, kad atidžiai pažvelgtumėte savo vidun. Kančios nutiesia kelią į jūsų širdį.

Kai skauda kūną, skausmas byloja apie prasidėjusią fizinę ligą. Lygiai tas pats su širdimi, siela – skausmas stengiasi atkreipti jūsų dėmesį į vidinę, dvasinę problemą. Ne visais atvejais skausmas turi gilias šaknis, kartais jį galima tiesiog pergyventi. Bet jeigu jūsų atveju skausmas trunka mėnesius ir metus, neleisdamas pajausti tikrosios laimės būti mylima ir mylinčia moterimi, šiuo atveju būtina pasikapstyti giliau, nusileisti į pasąmonės gelmes.

Kai moteris suvokia, kad dėl šios bėdos kaltas ne vyras, o ji pati pritraukė išdavystę – šis suvokimas taps labai svarbiu žingsniu link likimo duotos pamokos išmokimo. Tai reiškia, kad jį pasuko teisingu keliu ir netrukus galės išspręsti vidines problemas.

Kelias į atleidimą

Sužinojusi apie išdavystę, kiekviena moteris reaguoja skirtingai. Viena iškart išeis ir nutrauks visus ryšius, kita iš didelės meilės bando sugrąžinti vyrą į šeimą ir atkurti buvusią aistrą, trečia gali apskritai užmerkti akis į neištikimybės atvejus. Visas tris moteris tarpusavyje vienija skausmo ir nuoskaudos jausmai. Ir didžiulis išduoto žmogaus skausmas.

Kaip gi pergyventi išdavystę, jei širdies skausmas varo iš proto? Kartais atrodo, kad atleisti mylimam žmogui neįmanoma, pernelyg stiprus smūgis į nugarą, o ir apskritai gyventi po neištikimybės neįmanoma.

Išduota moteris ilgą laiką negali atsikvošėti. Jaučiasi pažeminta, niekam nereikalinga, palikta likimo valiai. Baisiausia, kad nieko jau nepakeisi ir nuo šios minties darosi dar blogiau.

Neištikimybė užgauna pačias jautriausias stygas, dėl to dažniausiai nesigauna atleisti žmogui iš visos širdies. Taip, savitaiga netrukus atliks savo darbą, imsite manyti, kad jau paleidote, tačiau paskui skausmas vėl ims graužti iš vidaus ir kažkur sąmonės gelmėse suprasite, kad negalite štai taip paprastai pamiršti ir atleisti.

Atleisti mėgina sąmonė, o pasąmonė neatsiliepia į šį raginimą, blokuoja jį ir moteris tai jaučia – tarytum viduje kažkas priešintųsi šiam sprendimui. Išdavystė vis tiek grįžta į atmintį netgi laimingais ir džiugiais momentais. Nuoskauda gali rusenti metų metus, keliaudama drauge su jumis į sekančius santykius.

Per seansus moterys pasakoja, kaip praėjus ne vienam mėnesiui ar netgi keliems metams periodiškai su dideliu skausmu prisimena, kaip vyras jas išdavė, išėjo pas kitą moterį. Toks įspūdis, kad laikas visiškai negydo, kad jis tarsi chirurgas užsiuva sielos žaizdas, o jų vietoje vis tiek lieka gilūs randai, o šie vis dar skauda, primindami buvusią tragediją. Kai moteris ateina prašyti pagalbos, už šio noro slypi viltis gauti anesteziją visam likusiam gyvenimui. Pamiršti neištikimybės faktą. Paaiškinu, kad jūs niekada šito nepamiršite. Kad dabar teks išmokti gyventi su šiuo gyvenimo faktu.

Kad galima būtų išties atleisti išdavystę, būtina suprasti – niekas taip paprastai su mumis niekada nevyksta. Visi gyvenimo įvykiai turi prasmę, o mūsų aplinkoje esantys žmonės – ne atsitiktiniai praeiviai.

Neištikimybė – ypatinga likimo pamoka, kurią pasaulis jums davė, kad kažko išmokytų ar apsaugotų nuo kokių nors kitų bėdų. Reikėtų širdyje padėkoti vyrui už tai, kad padėjo išmokti šią likimo pamoką.

Suprantu, kaip keistai tai skamba – dėkoti už suteiktą skausmą. Tačiau dažnai tai būna vienintelė galimybė pagaliau pabusti ir vėl tapti gyva moterimi. Galima, žinoma, keikti išdaviką, visais įmanomais būdais demonstruoti savo įsiūtį, nesikalbėti, užbombarduoti kaltinimais dėl sugadinto gyvenimo ir dėl to, kad būtent jis yra visų šeimos bėdų kaltininkas. Tačiau kančios tai nesumažins, vien komplikuos situaciją.

Neištikimybė ir išdavystė – anaiptol ne pagirtini poelgiai. Negalima būtų teigti, kad į neištikimybę vyrus pastūmėja išimtinai žmonos. Tačiau moterys pačios renkasi sau gyvenimo draugus. Dauguma jų paprasčiausiai užmerkia akis į vyrų polinkius, charakterį, elgesį. Jos pernelyg stipriai įsimyli, apkvaišta nuo susižavėjimo ir dėl to pasirengusios viską atleisti.

Be to, pažvelkime į bendrą tokių žmonių gyvenimą. Ar visos išdavikų žmonos gerbė vyro nuomonę, palaikė jį sunkiais momentais?

Didžiausia bėda yra ta, kad moteriška psichika nusipiešia, susifantazuoja idealų vyriškio paveikslą, o paskui šita vidinė nuostata pritraukia pagrindinį savo pačios susikurtos istorijos herojų. Kaip tik dėl to taip dažnai būtent moteris, pati to neįtardama, susikuria savo pjesės fragmentus, o vyras – viso labo aktorius, kuriam davė jau gatavą vaidmenį.

Nereikia versti kaltės vien tik vyrui. Moters siela trokšta išgyti ir tik pati gali sau padėti. Vienintelis kelias – atleisti ir išnagrinėti nemalonų įvykį iš visų pusių.

.