“Man – krizė”,- diagnozuojate. Tačiau ta vidinė kova, vykstanti jūsų viduje, ne tik baugina, bet ir džiugina. Nes tai yra savotiškas impulsas tobulėjimui ir savo akiračio praplėtimui. Jūsų laukia nelengvas savęs ir savo poreikių bei galimybių pažinimo kelias, pilnas atradimų, atnešančių ne tik džiaugsmą, laimę ir pasitenkinimą, bet ir baimę bei skausmą.
Kokia yra 30 metų moteris? Ji jaučia neramų pagyvėjimą ir stengiasi pakeisti savo gyvenimą. Nes jai atsibodo įkyriai kontroliuoti vaikus, po darbo atlikti tuos pačius namų ruošos darbus ir prašyti vyro pinigų.
Ir kodėl vyras, parėjęs namo, pareiškia: “Brangioji, šiandien aš labai pavargau.” Argi jis nežino, kad po jos oda slepiasi kaip niekad gyvi seksualiniai instinktai? Kodėl ji turi nuobodžiauti ir stebėti, kaip bjūra jos charakteris? Bėda tame, kad būtent šiame amžiuje atsiskleidžia “negerieji” bruožai.
Moteris ima ieškoti būdų įsitvirtinti ir būti atsakinga už savo gyvenimą. Į paviršių veržiasi jausmai: “Aš noriu būti patraukli ir pasitikinti savimi! Noriu, kad mano talentai ir sugebėjimai būtų įvertinti! Noriu atsikratyti visų baimių!” Padėti gali tik stiprus vidinis “Aš”, nes nėra lengva išsilaisvinti iš tėvų, draugų ir sutuoktinio įtakos.
Sulaukus 30 prisirišimas prie šių žmonių susilpnėja. Ir tai, ką moteris laikė gyvybiškai svarbiu iki šiol, pasirodo ne taip jau reikšminga. Visa tai stumia prie vienovės su savo vidiniu “aš” paieškų. Tačiau egzistuoja vidinės ir išorinės jėgos, kurios trukdo tai daryti. Tuomet moteris ima “sūpuoti valtį”, kas gali labai nepatikti jos vyrui. Juk jis įprato būti “Visatos centru”. Reikia tvirtybės, kad jam pasakytum: “Man atsibodo tavyje matyti žmogų, visąlaik žinantį vienintelį teisingą atsakymą. Aš noriu pabandyti pati”.
Moteriai tenka apginti savo požiūrį ir draugus, atremti vyro perspėjimus ir gąsdinimus. Geriausias būdas tam – būti atvirai ir elgtis remiantis savo nuojauta bei principais. Artimas žmogus gali pasijusti įžeistas, neįvertintas ir atstumtas. Juk dauguma vyrų mano, kad moterys nori to paties, ko ir jie. Pagrindinis jų reikalavimas: “Žmona turi rūpintis manimi ir vaikais, nes man šito reikia”.
Yra tik vienas būdas sužinoti, kiek jums iš tiesų trukdo vyras, o kiek – jūsų pačios nepasitikėjimas savimi. Tam reikia pagalvoti, kaip “pagerinti savo šeimyninį įvaizdį”, o ne visiškai prarasti jėgas, kaltinant vyrą ar ieškant nuotykių “kairėje”.
Jeigu moteris nenori suprasti savo vidinio “Aš”, jai belieka labai lengva išeitis: patyrus pirmąją nesėkmę susirasti geresnį darbą, pratęsti mokslus ar sukurti savo verslą, ji arba pasiduos, arba ims protestuoti. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju ji yra aukos vaidmenyje ir jai nereikia keistis nei nieko keisti iki to laiko, kol ji, netekusi kantrybės ir praradusi visas viltis, galutinai apkaltins savo vyrą dėl visų savo nesėkmių.
Tarp dvidešimties ir trisdešimties metų mes daug laiko skiriame tam, kad prisitaikytume prie visuomenės ir aplinkos. Ir atrodo, kad kuo geriau mums tai pavyksta, tuo labiau mus mylės, vertins ir gerbs. Tačiau staiga mes patiriame šoką, supratę, kad visa tai tik iliuzija. Atsiranda puiki terpė atgyti visiems neišreikštiems “geriems ir blogiems” jausmams: įžeidumui ir patiklumui, žiaurumui ir švelnumui, egoizmui ir pasitikėjimui.
Šiuo laiku moteris energingiau stengiasi sužinoti “visą tiesą” apie save tam, kad pamatytų ją supantį pasaulį iš savo perspektyvos. Galų gale, mes gi turime teisę sušukti: “Niekas neturi teisės man diktuoti, kas yra gerai, o kas blogai! Aš pati moku apsisaugoti. Nes tai tik mano gyvenimas, už kurį esu pati atsakinga”.
Tačiau kartais moterys blokuoja šį perėjimą į antrąją gyvenimo pusę. Jos pasilieka “pavyzdingomis mažomis mergaitėmis” arba išvysto pašėlusį aktyvumą ir tempą: “Mes neturime laiko krizėms, mes labai užimtos, gyvenime per daug išorinių kliūčių ir sunkumų, kad dar gvildentum vidines problemas”.
Tačiau tos vidinės problemos turi tendenciją imti ir išlįsti, o paskui sukurti dar papildomas problemas. Argi jums norėtųsi susidurti su vidutinio amžiaus krize sulaukus penkiasdešimties? Reikia leisti pasirodyti visiems jausmams, kokie pas jus yra. Leiskite vykti permainoms. Jūs negalite pasiimti visko, įpusėjusi savo gyvenimą ir norėdama gyventi toliau: atstumkite visuomenės pretenzijas, aplinkinių žmonių reikalavimus, išorinius vertinimus. Jūs išsivaduojate iš įvairių vaidmenų ir tampate savimi. Kiekviena iš mūsų gali atgimti, pademonstruoti savo unikalumą ir išmokti mylėti bei priimti kitus tokius, kokie jie yra.
