Jeigu tu mane myli, tai ir aš tave myliu

Jeigu tu mane myli, tai ir aš tave myliu, o jeigu tu manęs nemyli, tai ir aš tavęs nemyliu… Žinote, kas taip kalba? Keturių-penkių metų vaikai. Tačiau, deja, ne vien vaikai…

Štai ateina jauna moteris į konsultaciją. Jai 32 metai, ištekėjusi, du vaikai. Turi problemą – nėra tarpusavio supratimo su vyru. Vėliau paaiškėja, kad ir darbe ne viskas gerai, ir su mama nesusipratimai. Visi aplinkui tarytum nusistatė prieš šią jauną moterį.

Ir visas mūsų bendravimas susiveda į maždaug tokius pokalbius:

  • Tegu jis (jos vyras) iš pradžių pradeda normaliai su manimi elgtis, o tada pasižiūrėsiu;
  • Anyta apskritai manęs nepriėmė, o turi priimti. Aš juk jo sūnaus žmona.

Ir taip toliau tuo pačiu stiliumi.

Ir juk tai ne pavienis atvejis. Dauguma žmonių visiškai nepasirengę kažką duoti, jie vien tik ima, griebia, glemžiasi. Ir dar įsigudrina teisintis, kad būtent jie “atidavė geriausius metus, aukojo laiką, stengėsi, stengėsi, stengėsi santykių labui, šeimai, aplinkiniams. Jie tokie nuostabūs, o aplinkui visi blogi.

Gaila, bet dažniausiai viskas baigiasi kaip toje pasakoje, kai daug visko norėjusi moteriškė liko su suskilusia gelda.

Ką investavote į santykius (darbą, aplinką ir t.t.) – tą ir gausite rezultate.

Jeigu jūs kepate bulves, kokio rezultato tikitės – kad iškeps višta?

Tarpusavio santykiuose viskas veikia analogiškai ir jei staiga sumąstėte, kad kažką ten tokio į santykius priinvestavote, tai vertėtų patikrinti visą tą krūvą. Galbūt ten ne vien kvepiančios ramunės.

Žmogaus brendimas, tapimas suaugusiu išsprendžia labai daug gyvenimiškų problemų. O reikalauti kažko avansu – tai mažo vaiko pozicija. Ir gaunasi, kad pagal pasą moteriai 32 metai, o faktiškai – keturi metukai.

Šios klientės istorija labai sena, dabar jos gyvenimas smarkiai pasikeitė. Susireguliavo santykiai su vyru, naujas darbas ir puikus viršininkas, netgi su anyta pasidarė lengviau ir paprasčiau bendrauti.

Tokį rezultatą davė teisingas pasirinkimas ir sprendimas suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ką toji jauna moteris ir padarė. Nežiūrint į visą savo bagažą, su kuriuo atėjo į konsultaciją, ji pajėgė priimti pirmą brandų, suaugusio žmogaus sprendimą savo gyvenime – sutvarkyti gyvenimą ir tapti laiminga.

Prašyti pagalbos – ne gėda. Gėda – gyventi nelaimingiems.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *