Jį turi kiekvienas…

Jei atsargiai išvyniosime savo didelį, bet jau truputį išdraikytą įvairaus sunkumo sukrėtimų gyvenimą, tuomet po juo atrasime dar vieną – mažytį ir švelnų…

Ir jį turi kiekvienas, kokį jis nenugalimą didvyrį bevaidintų, besigindamas nuo tų visų sukrėtimų.

Tai štai, būtent jame, tame mažame ir švelniame gyvenime, saugoma viskas, kas tyriausia, trapiausia, ir kame nėra jokio cinizmo, bet tuo pačiu saugoma ir pati didžiausia drąsa, kuri padeda išsaugoti žmoniškumą ir pasitikėjimą tuomet, kai netenkame bet kokių stabilumo garantijų ir stabilios laimės.

Mes atsitrenkiame vienas į kitą savo išoriniais kiautais, bet viduje išliekame mažytės patiklios planetos gyventojais, kurioje lyg vaikai džiaugiamės smulkmenomis, svajojame apie gėrį, lopome savo tikrovės plėštines žaizdas, atleidžiame, laukiame, susitaikome su tuo, ko negalime pakeisti ir mylime.

Šis mažas trapus gyvenimas palaiko mus žiaurių susidūrimų su likimu metu, karčių nusivylimų akimirkose, pulsuojančio beviltiškumo priepuoliuose…

Ir tai būtent jis dabar verda kavą jaukioje virtuvėje, vaikštinėja su šunimi parke, apkabina artimus žmones, ruošiasi į teatrą, kepa blynus, kalba apie tai, kas svarbiausia, pasitinka stotyje, bučiuoja vaiką, padrąsina ligonį, juokiasi iš geranoriško pokšto, dainuoja duše ir nesiliauja tikėti, kad gyvybė ir šviesa daug svarbesnė už kažkam patogią tamsą.

Ir net jei mes pamiršime jį, mielieji, jis neįsižeis ir ateis priminti apie save.

Prieis tyliai ir atsargiai sušnibždės į ausį: “Mes tai įveiksime“…

Tikėkite juo.

RUVI



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.