Visi vaikai uždavinėja klausimus, kartais labai daug klausimų. Ir nieko nuostabaus, juk mes visi vaikystėje norėjome išsiaiškinti daugybę dalykų, kurie mums buvo nesuprantami. Ir visus savo „kodėl“ adresavome viską žinantiems ir beveik viską galintiems paaiškinti suaugusiems.
Vaikai dažnai labai vargina savo klausimais. O daugelį mamų ir tėčių tie klausimai apskritai nervina, pritrūksta kantrybės.
Niekada nesakykite savo vaikui, kad jis nesikabinėtų prie jūsų su savo „kvailais” klausimais! Atsisakydami į juos atsakyti, prarandate savo autoritetą vaiko akyse, šitokiu būdu atstumdami vaiką nuo savęs.
O dar – smarkiai sumažinate savo asmenybės patrauklumą. Juk vaikai turi mylėti savo tėvus ne dėl to, kad jiems nusipirko brangų konstruktorių ar gražią lėlę, ar už skanius pyragaičius, o pirmiausia už tai, kad su mama ir tėčiu įdomu!
Niekada nežinai, ko vaikas paklaus. Reikia būti pasirengusiems netikėtiems klausimams. Ir niekada nesakykite vaikui: „Užaugsi, tada ir sužinosi“ arba „Tau dar per anksti…“.
Bet koks klausimas turi sulaukti būtinai teisingo atsakymo. Tačiau bet koks atsakymas turi atitikti vaiko suvokimo lygį. Vaiko auklėjimas – tai nuolatinė kūryba ir improvizacija.
Taip pat didelį vaidmenį auklėjime vaidina pagyrimas. Nepatingėkite eilinį kartą pagirti savo „kūdikį“. Apdovanokite šypsena, geru žodžiu, švelniu prisilietimu. Tegu jis dažnai girdi, kad esate patenkinti jo pagalba, jo judrumu, kad didžiuojatės jo miklumu.
Ir nereplikuokite nesėkmių atveju: „Koks tu išsižiojėlis, kerėpla ir nemokša”. Atminkite liaudies išmintį: „Jeigu žmogui šimtą kartų pakartosi, kad jis kiaulė, jis galiausiai išties ims kriuksėti”.
O dar vertėtų atsižvelgti į kitą išmintį: „Kartojimas yra mokymosi tėvas“. Taip yra iš tikrųjų, tačiau tik tada, jei pamoka kartojama proto ribose, o jeigu pamokymai skamba vis iš naujo ir iš naujo, vartojant vienus ir tuos pačius žodžius, mama pavirsta nykia, priekabia, nuolat pamokslaujančia pamote. Todėl reikia žinoti, ką ir kaip kartoti.
Nebauginkite vaikų tamsa, įvairiomis siaubo istorijomis, dėde policininku ir tėčiu, kuris grįš iš darbo, o va tada tai jau bus…
Ir atminkite, kad žmogus užauga toks, kokį jį padaro gyvenimas. O mūsų gyvenimas prasideda nuo vaikystės. Reiškia, pagrindinė mamų ir tėčių užduotis – pasirūpinti, kad vaikas augtų gerbdamas jį supančius žmones. O kad taip būtų, išmokime gerbti nuosavų vaikų nuomonę.
