Kas apskritai yra komfortiška laisvė santykiuose? Kaip suderinti šią „laisvą erdvę“ ir „mane santykiuose“ taip, kad nebūtų peržengta riba? Viena vertus, kiekvienas iš mūsų nori būti savimi, turėti savo interesus, draugus ir pomėgius. Kita vertus, norime artumo, šilumos ir stabilumo poroje. Ir, jeigu būsime sąžiningais, kartais mes, patys to nepastebėdami, apribojame partnerį, nors tuo pačiu norime, kad mūsų niekas neribotų.
Niekam ne paslaptis, kad žodis „laisvė“ kiekvienam iš mūsų reiškia kažką savo. Vieniems laisvė – tai susitikinėti su draugais kas vakarą, nepranešant partneriui apie kiekvieną žingsnį. Kitiems – galimybė savaitę praleisti kalnuose vienam ir nesijausti kaltam. Bet yra ir kitų variantų: pavyzdžiui, kai kam visiškai patogu praleisti visą laiką kartu, o bet kokia „laisvė“ sukelia jausmą, kad „kažkas ne taip“.
Psichologai dažnai susiduria su atvejais, kad žmonės nori laisvės, tačiau… bijo atvirai apie tai kalbėti su partneriu. Galiausiai laisvė virsta „slaptu gyvenimu“, kur viena pusė užsiima savo reikalais, o kita laiko, kad tai yra kažkas nekenksmingo. Arba, atvirkščiai, nutyli savo norus ir „užgniaužia“ juos, kad tik nesugadintų santykių. Taip ir gyvena tarsi ant parako statinės, kol ji nesprogsta.
Jei norite turėti komfortišką laisvę santykiuose, turite būti pasirengę pripažinti ne tik savo, bet ir kito žmogaus, o taip pat abiem bendrus poreikius.
Bet kokiuose santykiuose yra du elementai: „aš“ ir „mes“. Skamba paprasta, bet praktikoje žmonės dažnai pamiršta vieną iš jų.
Arba mes prarandame savo asmeninę erdvę, ištirpdami poroje, arba išlaikome tokį atstumą, kad santykiams, atrodo, net peršalimas negresia.
Balansas tarp asmeninės laisvės ir porai skiriamo yra kaip sūpynės: šiek tiek daugiau – ir atrodo, kad „aš skiriu sau per mažai laiko“, šiek tiek mažiau – ir atrodo, kad santykiai virsta kažkuo panašiu į „malonią dviejų kaimynų kompaniją“.
Prieš porą metų psichologiniai žurnalai ir naujienų svetainės sproginėjo nuo naujienų apie tai, kaip įvairios žinomos poros išsaugo laisvę santykiuose – nuo savaitės per metus „vienatvėje su savimi“ iki „atvirų sienų“ taisyklių. Tai gali puikiai suveikti vieniems, bet visai nereiškia, kad tai suveiks kitiems. Kiekvienas pats jaučia, ko jam reikia, kad būtų laimingas santykiuose ar be jų.
Santykiai – tai ne kito žmogaus recepto plagijavimas, o nuosava unikali istorija, kurioje abi pusės turi būti patenkintos.
Ir čia mes prieiname prie svarbaus dalyko: pavydo. Jis tarsi lakmuso popierėlis – parodo, kiek jūs pasitikite savo partneriu ir apskritai, kiek esate pasitikintis savimi.
Kai kurie pasakys, kad pavydėti yra normalu, nes „jeigu pavydi, reiškia, myli“. Tačiau ką daryti, jeigu jums laisvė reiškia susitikimus su draugais, o jūsų partneriui tai – priežastis suabejoti visais santykiais apskritai? Arba atvirkščiai – jūs pats kankinatės nuo minčių, kad jūsų antrajai pusei staiga tapo gerai ir be jūsų?
Kartais paprasčiau aptarti ir patikslinti savo lūkesčius ir nerimą, nei leisti vaizduotei piešti paveikslėlius apie tai, kaip partneris puikiai leidžia laiką su kuo nors kitu. Apskritai, pavydas yra labai asmeniškas dalykas, kuris atspindi mūsų pačių baimes, o ne realią situaciją. Ir jeigu šis jausmas mums kyla pernelyg dažnai, galbūt problema – ne partneris, o mūsų vidiniai skausmai, kuriuos verta išspręsti.
Dažnai tas, kuris reikalauja laisvės, pats nėra pasirengęs jos suteikti. Štai toks paradoksas: aš galiu susitikinėti su draugais ar išvykti savaitgaliui, o tu negali, nes „tu man esi svarbesnis“. Šį reiškinį kartą pastebėjo vienas iš šiuolaikinių filosofų: laisvė gali būti „vienpusė“. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų linkęs manyti, kad esame verti „asmeninių ribų“, bet kai šių ribų prireikia partneriui, mums tarsi įsijungia vidinis signalas – „kažkas negerai“.
Užduokite sau klausimą: kaip jūs reaguotumėte, jei partneris pareikalautų tiek pat laisvės, kiek norite jūs? Arba atvirkščiai – jeigu jam staiga taptų svarbiau praleisti daugiau laiko kartu, nei tai priimtina jums?
Komfortiška laisvės riba – tai kompromisas, kai abu jaučiatės ne tik mylimi, bet ir gerbiate savo teisę būti atskirais asmenimis. O jeigu to trūksta, greičiausiai kalba eina apie priklausomybę, o ne apie brandžią meilę.
Laisvė santykiuose – tai, iš esmės, pagarba ir priėmimas. Tai reiškia, kad nereikia tapti kalėjimo prižiūrėtoju ir nekurti savo pasitikėjimo savimi, apribojant partnerį. Laisvė nereiškia, kad partneris jus myli mažiau ar kad jam nesvarbi jūsų artimumas.
Laisvė – tai galimybė grįžti į santykius su nauja energija, su naujomis emocijomis ir nauju požiūriu į bendrą gyvenimą. Galbūt tai skamba kaip gražus paradoksas, bet kartais iš tiesų taip būna – kuo daugiau laisvės, tuo stipresnis prisirišimas. Ir iš tikrųjų abu partneriai tokiuose santykiuose yra laimingesni.
Dėl to atsakymas paprastas: komfortiškas laisvės laipsnis – tai ne „kiekybė“, o kokybė. Tikrasis artumas grindžiamas ne „eilės kalėjimo kamera“, o galimybe kasdien iš naujo rinktis vienas kitą.