Yra tokių signalų, įspėjančių, kad jūsų santykiai ritasi į bedugnę. Tai pabaigos pradžia, ir jeigu skubiai nieko nesiimsite, jūsų šeima galiausiai patirs katastrofą. Net jeigu neišsiskirsite.
Kuo ilgiau palaikote santykius, kuo daugiau visko ištvėrėte, „atleidote” ir tyliai iškentėjote, tuo gilesnis jūsų noras atkeršyti! Būna momentų, kai reikia užgniaužti savo pasipiktinimą ir pabandyti suprasti partnerį, pažvelgti į konfliktą jo akimis, įveikti priešiškumą ir pripažinti kai kuriuos savo trūkumus. Šiuo metu pasipriešinimas kyla iš vidaus:⠀
O JIS bent kartą suprato, ko reikia MAN??? Kada nors MANIMI pasirūpino??? Buvo lygiai tokia pati situacija, o jis MAN nenusileido!!! Tegu dabar savo kailiu patiria, ką AŠ tada jaučiau!!! O MANĘS apskritai niekas nesiklauso! Juk jis pats savo kaltės nepripažįsta!!!
Ir jūs nenorite žengti žingsnio žmogaus linkui, norite, kad šis konkretus kivirčas dar ir pamokytų partnerį už visus ankstesnius jo „nusižengimus”. Ir kuo jų daugiau, tuo labiau norisi pastatyti partnerį į savo vietą, pabaksnoti nosį į pridarytas klaidas ir ATKERŠYTI. ⠀
Ar pykotės kada su žmogumi, kuris nenori išsiaiškinti situacijos ir išspręsti problemos, bet nori sunaikinti asmeniškai jus? Į ką pavirsta banalus kivirčas dėl neplautų indų? Konfliktas perauga į šventą karą – kas ką pastatys į vietą! Tai – šeimos pabaiga. Jūs abu jau nebe vienoje valtyje, o mosuojate irklais, stengdamiesi išmesti priešą už borto. Šeima? Meilė? Nieko panašaus! Geriausiu atveju „nesiutink manęs, nes bus blogiau”. ⠀
Ką gi daryti, jei viduje kunkuliuoja keršto troškulys ir jūsų nuolaidos prives tik prie to, kad dėl ramybės šeimoje pasijausite auka, o partnerio imsite nekęsti, nes vėl privertė pasiduoti? Kaip manote, ar tokia šeima turi šansą? ⠀
