Kam reikalingi mokytojai

Neseniai susiginčijau su geru pažįstamu. Užkabinau jo tvirtą įsitikinimą, jog absoliuti mokytojų dauguma – nevykėliai, kurie nesugebėjo geriau realizuotis gyvenime. Taip ir sėdi mokyklose ir universitetuose, kamuoja mokinius ir studentus, o tie, tarp kitko, gali puikiausiai įgyti reikiamų žinių savarankiškai. Yra, žinoma, ir talentingų mokytojų, tačiau jų paprasčiausiai gaila – nykiai egzistuoja tokiame perspektyvos neturinčiame, mažai apmokamame, ne prestižiniame ir iš esmės niekam nereikalingame darbe.

Nejaugi tai tiesa? Klausimas, žinoma, ginčytinas. Tie iš mūsų, kurie užslėpė širdyje seną nuoskaudą kokiam nors mokytojui, gali imti vienodai neigiamai žvelgti ir į visus likusius. Atseit, „sulaužo vaikų psichiką”. Tie, kurie nusivylė aukštuoju mokslu, ims įrodinėti, kad studentai – suaugę žmonės, viską patys išmoks, jeigu jiems prireiks. O ką gi mokytojai? Ar tikrai jų darbas niekam nereikalingas?

Pamėginsiu panagrinėti priešingą požiūrį. Tiesiog pateiksiu kelis pavyzdžius, kaip savo požiūrio įrodymus.

Tai koks gi mokytojo uždavinys? Pažadinti susidomėjimą! Susidomėjimą dėstomu dalyku, gyvenimu, savęs pažinimą. Viena svarbiausių šiuolaikinio žmogaus problemų – abejingumas, kurio šaknys slypi pragmatiškame požiūryje į gyvenimą. Visi turi labai mažai laiko, dėl to eikvoja jį tam, kas duoda praktinės naudos. Tačiau puikiai suprasdami šio momento naudą, mes dažnai neteikiame jokios reikšmės kitoms gyvenimo sferoms. Šiuolaikiniams vaikams tenka nuolat įrodinėti, kad, pavyzdžiui, fizikos mokslas, net jeigu nepravers gyvenime, vis dėl to padės išsiugdyti mąstymą ir logiką. O tai jau įrankis, galintis padėti susidoroti su bet kokiu gyvenimišku uždaviniu. Taip, aš sutinku, būti genialiu pedagogu, sugebančiu prisibelsti iki kiekvieno mokinio, tikriausiai neįmanoma. Bet netgi vienas dėkingas žvilgsnis iš trisdešimties porų akių klasėje – tai, patikėkite, labai daug!

Dar vienas momentas. Dabar tiek išaugo informacijos srautai ir apimtys, kad svarbu netgi neišmokyti kažko konkretaus, o padėti teisingai orientuotis tuose srautuose. Kitaip sakant – reikia išmokyti mokytis. Yra, žinoma, vaikų, kurie patys labai greitai viskame susigaudo, tačiau jų ne tie ir daug. Mokiniai vis dažniau skundžiasi pernelyg dideliais krūviais – atseit, kiekvienas mokytojas įsitikinęs, kad jo dėstomas dalykas svarbiausias. O juk tarp šių mokytojų esama labai talentingų pedagogų, įsimylėjusių į savo darbą ir į savo dėstomą dalyką. Gaunasi, kad būtent jie labiausiai ir „laužo” vaikus? Paprasčiausiai jiems, turintiems 30 metų darbo stažą, sunkoka prisitaikyti prie mūsų laikų realijų, priprasti prie naujų reikalavimų. Ir vis dėlto pasikartosiu – be mokytojo „išmokti susirasti reikiamų žinių” – be galo sudėtinga. Ypač vaikams.

Ir pabaigai dar viena mintis. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas žmogus unikalus. Tai, kas tinka ir komfortiška vienam, visiškai netinka kitam. Juk yra žmonių, kurie geriau supranta naują medžiagą, jei ne šiaip perskaitys reikalingą knygą, o dar ir pasiklausys žmogaus, kuris tame dalyke jau susigaudo. Yra tokių, kurie patys gerai nežino, ko būtent jiems reikia ieškoti ir dėl to jiems irgi reikia pedagogo pagalbos. Aš jau nekalbu apie tokį faktorių, jog mokykla (atleiskite už nuvalkiotą tiesą) „atlieka dar ir auklėjimo funkciją”. Ypač turint galvoje, kad šiuolaikiniai tėvai, rūpindamiesi šeimos materialine gerove, retai matosi ir bendrauja su savo vaikais. Ir to paprasto pasikalbėjimo kartais taip trūksta!

Sunku, žinoma, šiame klausime padėti tašką. Vienintelis dalykas, kurį norėtųsi pasakyti – mokytojo vaidmuo, galbūt, šiek tiek pasikeitė mūsų laikais, lyginant su praeitimi, tačiau dėl to netapo mažiau svarbus. Greičiau atvirkščiai – pedagogo atsakomybė netgi išsaugo. Kodėl? Manau, kiekvienas pats susiras atsakymą į šį klausimą. O tiems, kurie kažkada mokė, o ir šiandien mane tebemoko, noriu tiesiog pasakyti: DIDŽIULIS JUMS AČIŪ!

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *