Jūs išsiskiriate su vyru, išsivažinėjate, šeima suyra, vaikas lieka su jumis. Vaiko tėvas galbūt labai jus įskaudino, jis galbūt asocialiai gyvena, retai susitinka su vaiku arba sukūrė naują šeimą. Ir jūs turite labai daug svarių argumentų, kad uždraustumėte jam matytis su vaikais.
Tačiau vaikui reikalingas tėvas. Bet kokiu pavidalu. Svarbus netgi pats jo egzistavimo faktas.
Kodėl?
Pirma. Vaikas vienodai stipriai myli abu tėvus. Mažam žmogučiui nesvarbu, kiek kuris investavo į jį pinigų, laiko, jėgų, pastangų. Vaikas paprasčiausiai myli absoliučiai besąlygiška meile. Neuždarykite šios meilės į narvą.
Antra. Tėvas vaiko gyvenime suteikia saugumo jausmą, leidžia saugiai jaustis šiame pasaulyje. Tai vienas iš bazinių pojūčių, kurio dėka vėliau sėkmingai susiklosto gyvenimas. Patyręs saugumo deficitą, suaugęs vaikas iš aplinkinių nelauks nieko gero, jaus nuolatinę grėsmę, kurią jam kelia aplinkiniai, dėl ko pritrauks į savo gyvenimą būtent grėsmes ir žmonės visiškai realiai jam taps priešais. Pastoviai kažko bijodamas (šis jausmas veikia pasąmonės lygmenyje), toks žmogus vargu ar taps laimingas ir susiras savo paskirtį gyvenime.
Trečia. Tėvas vaikui – savotiška atrama, tai ryšys su gimine, protėviais. Kiekvienam žmogui svarbu žinoti savo šaknis, kuo buvo jo pirmtakai. Tokios žinios suteikia jėgų tiek mažyliui, tiek suaugusiam žmogui, įkvepia naujiems darbams. Net jeigu vaikas niekada nematė savo tėvo, jam svarbu žinoti, kad tėtį jis turi ar turėjo (pageidautina bent jau jo vardą žinoti).
Ketvirta. Tėvas duoda vaikui tai, ko niekada neduos mama – vyriško elgesio pavyzdį. Sūnus ateityje tikrinsis pagal tą elgesį – ar pakankamai jis vyriškas. Dukra iš tėvo pirmą kartą išgirs, kokia ji nuostabi kaip mergaitė, moteris, ir šie žodžiai suformuos tikėjimą savo unikalumu ir nepakartojamumu. Žinau daug istorijų, kai tėvas, gyvendamas toli nuo vaiko, retai su juo susitikdamas, ištardavo tuos pačius reikalingiausius ir svarbiausius žodžius, kuriuos vaikai įsimena visam gyvenimui ir kurie smarkiai įtakoja likimą.
Penkta. Yra dar vienas tėviškos meilės ypatumas. Jei mama myli savo vaiką besąlygiškai, tiesiog dėl to, kad jis yra, tai tėtis visada myli sąlygiškai – už pasiekimus, pergales, rezultatus. Būtent tėviškos meilės dėka vaikai mokosi siekti gyvenime kažko naujo, svarbaus, reikšmingo. Išmoksta siekti tikslo, o tai padeda suaugti ir sėkmingai gyventi. Nejau norime atimti iš savo vaikų tokią meilę?
