Jau vien pažvelgus į antraštes internete – „Europoje sparčiai auga antidepresantų vartojimas“, „Antidepresantus vartoja net laimingiausiomis Europos valstybėmis įvardijamų kraštų gyventojai“ ir t. t., kyla klausimas: kodėl šiuolaikinis, atrodytų, viskuo aprūpintas gyvenimas daugelį stumia į liūdesio, nerimo, o kartais ir depresijos glėbį?

Dažnas garbaus amžiaus žmogus tvirtina, kad niekada taip gerai negyvenome kaip dabar. Suprantama, vyresniajai kartai teko išgyventi pokario siaubą, patirti sovietmečio sunkumus, kai maisto parduotuvių lentynos buvo apytuštės, o prie geresnių produktų nusidriekdavo eilės… Materialinė gerovė, be abejo, turi įtakos psichinei savijautai, bet tikrai nėra lemiamas veiksnys. Šiandien daugelis žmonių turi vienokį ar kitokį darbą, už kurį gauna algą, automobilį, nepriekaištingai įrengtus namus, gali keliauti, bent kartą per metus atostogauti užsienyje, tačiau nėra patenkinti savo gyvenimu, maža to, skundžiasi prasta psichine būkle. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje 284 milijonus žmonių kamuoja nerimo sutrikimai, o 280 milijonų – depresija. Lietuva irgi nėra išskirtinė. Nors pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje reikšmingai mažėjo, tačiau, remiantis Higienos instituto turimais išankstiniais duomenimis, 2023 m. savižudybių skaičius padidėjo – 19,6 savižudybių 100-ui tūkstančių gyventojų, ir yra vis dar vienas didžiausių Europoje. Kodėl taip blogai jaučiamės?

Kodėl trokštame vis daugiau?

Daugeliui pažįstama, kad gerai gyvendamas žmogus nesijaučia patenkintas – atsiranda naujų norų: dar daugiau uždirbti, įsigyti naują automobilį, sodybą prie ežero ar apartamentus Ispanijoje. Ir tai niekada nesibaigia! Kodėl norime visko turėti vis daugiau, gyventi geriau, prabangiau? Psichologas Aurimas Gudas sako, kad tokia žmogaus prigimtis – jam vis negana, nuolat atrodo, kad iki pilnos laimės dar trupučio trūksta. „Gavę tą truputį daugiau, mes trumpai pasidžiaugiame ir užsimanome ko nors kito. Tokiu būdu esame pasmerkti gyventi nuolatiniame nepasitenkinime. Nebent pradedame norėti mažiau ir labiau džiaugtis tuo, ką turime, nes yra du būdai būti turtingiems: pirmasis yra daug turėti, o antrasis – mažai trokšti. Norite akimirksniu pasijusti turtingi? Pagalvokite, kiek daug turite dalykų, kurių neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus. Dėkingumas yra laimės greitkelis. Pradėkite dėkoti, ir akimirksniu pradėsite labiau vertinti tai, ką jau turite. Dėkojimas nukreipia žvilgsnį nuo to, ko mes neturime į tai, ką jau turime“, – teigia pašnekovas.

Jo įsitikinimu, trokštame vis daugiau, nes kiekviename žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma, ir jis siekia tą tuštumą kaip nors užpildyti. Deja, be Dievo tai neįmanoma, nes tuštuma be galo didelė, ir mums pavyksta užpildyti tik jos paviršių. Tikroji pilnatvė į žmogaus gyvenimą ateina, kai į savo širdį jis pasikviečia Dievą. Tada žmogus supranta, kad visą gyvenimą jam trūko Dievo, o žmogus vis gėrė iš kitų šaltinių, kurie niekada neatnešdavo gyvenimo pilnatvės.

„Kita vertus, ko gi būtų vertas mūsų gyvenimas be tikslų ir svajonių? Prasmingas gyvenimas turi turėti kryptį, kuria judame. Taip, galime būti visiškai patenkinti tuo, ką turime ar kiek esame pasiekę, bet vis tiek siekiame daugiau, kad netaptume pelke. Tekantis vanduo negenda. Siekti vis daugiau mus gali stumti kitų pripažinimo siekis. Kaip šunys turi kažką savyje, kas verčia juos įtikti savo šeimininkams, taip ir mes kažką turime savyje, kas verčia mus siekti kitų žmonių pagyrimo, patvirtinimo, patapšnojimo per petį. Jei kažką darome dėl savęs, tai vadinama vidine motyvacija, jei darome labiau dėl kitų – išorine motyvacija. Juk būna, kad kažko siekiame dėl to, kad taip nori tėvai, sutuoktinis, draugai, artimieji. Į socialinius tinklus irgi keliame turinį dėl patiktukų. Visi norime, kad mus mėgtų“, – sako psichologas A. Gudas.

Kamuoja nerimas

Kiekvienas kada nors tikrai esame patyrę nerimą. Anot švedų psichiatro Anderso Hanseno, tai tokia pat natūrali mūsų biologijos dalis, kaip alkis ir nuovargis. Nerimas yra intensyvus diskomforto, kad kažkas negerai, potyris. Kai kurių nepaleidžia jausmas, lyg kažkas visą laiką neduotų ramybės, o kitus užgriūna stiprus, kartais panikos priepuolius sukeliantis nerimas. Paklaustas, kas mus verčia nerimauti, psichologas A. Gudas sako nuolat girdintis apie stresą ir per greitą gyvenimo tempą: „Bet aš turbūt gyvenu kitame pasaulyje, nes patiriu tik gerąjį stresą, vadinamąjį eustresą, ir gyvenu niekur neskubėdamas. Labai nemėgstu, kai mane skubina.“

Psichologo teigimu, stresas ir nerimas yra panašios sąvokos, bet jos turi ir skirtumų: „Stresas yra labiau susijęs su iššūkiais, su kuriais reikia susidoroti jau dabar, o nerimas kyla tada, kai jaudinamės dėl to, kas mums gali nutikti ateityje. Šiuo metu didžiausią nerimą kelia karo grėsmė. Lietuvoje beveik niekada nevyksta jokių stichinių nelaimių ir dėl to galime džiaugtis, bet priešiškas Rusijos ir Baltarusijos nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu tikrai daugeliui lietuvių gali kelti nerimą. Be karo grėsmės, Lietuvoje nerimą dažniausiai kelia rizika susirgti sunkiomis ligomis, šeimos narių nelaimės, grėsmė netekti darbo bei sunki finansinė padėtis senatvėje.“

Jaučiamės vieniši

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad 20–30 proc. gyventojų dažnai jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Ir tai būdinga ne tik garbaus amžiaus senjorams, kurių galimybes riboja sveikata, bet ir kitų amžiaus grupių žmonėms. Vienatvę patiria ir 16–24 m. jaunuoliai (30–40 proc.), o 35–45 m. amžiaus grupėje vieniši jaučiasi maždaug trečdalis. Štai tokios tendencijos.

Pasak psichologo A. Gudo, kenksminga gali būti ne tik vienatvė, bet ir toksiški santykiai. Būtent jie irgi gali pastūmėti kreiptis pagalbos. „Kartais negali sugyventi su žmonėmis ir tenka nuo jų bėgti, bet vėliau supranti, kad visiškai be žmonių irgi negali gyventi. Negerai su žmonėmis, negerai ir be jų. Būti vienam nelygu jaustis vienišam. Vienatvė turi ir teigiamą, ir neigiamą puses. O jaustis vienišas gali ir tarp žmonių. Kaip sakė garsus amerikiečių aktorius Robinas Viljamsas: „Anksčiau galvojau, kad blogiausia gyvenime yra likti vienam. Bet klydau. Blogiausia yra būti tarp žmonių, su kuriais jautiesi vienišas“, – kalba psichologas. – Žmonės renkasi gyventi po vieną dėl ekonominių priežasčių, nes jie gali save išlaikyti. Dabar ir visuomenėje daug tolerantiškiau žiūrima į vienužius, šiais laikais vėliau tuokiamasi ir dažniau skiriamasi. Gyventi po vieną gali skatinti didžiulis laisvės troškimas. Gyvenant vienam, nereikia prie kito derintis, esi atsakingas tik už save. Solo gyvenimą gali rinktis tie, kuriems karjera yra didesnė vertybė už šeimą, arba tie, kurių darbas verčia nuolat keliauti ir retai būti namuose. Neigiama santykių patirtis taip pat gali versti gyventi vienam. Introvertai gali būti labiau pamėgę savo vienatvę nei gyvenimą dviese. Gyvenimas vienam suteikia didesnę saviraiškos laisvę, daugiau ir ramybės, asmeninio tobulėjimo.“

Tačiau gyvenant vienam gali būti jaučiamas didesnis nerimas – pastebi psichologas A. Gudas:„Neretai kyla tokių ir panašių minčių kaip „o kas man padės iškilus sunkumams, ištikus nelaimei?“. Jei žmogus gyvena visiškai vienas ir neturi draugų, jis nebus laimingas. Kita vertus, laimingas gali būti kitus darydamas laimingus. Kaip sakė Juozas Tumas-Vaižgantas: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“. Vienišumas ankstyvos mirties riziką padidina net 26 proc. Be to, vienišumas didina ir savižudybės riziką. Gyvenant po vieną, daugėja egoizmo ir mažėja brandos bei noro aukotis dėl kito.“

Vienatvė didina depresijos pavojų

Vienatvė glaudžiai susijusi su depresija, kurią patiriantys žmonės, kaip teigia psichiatrai, jaučiasi vieniši dešimt kartų dažniau nei kiti. „Depresija – tai afektinis nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga slogi nuotaika (liūdesys, prislėgtumas), sulėtėjęs mąstymas, prislopę judesiai, miego sutrikimai, suicidinės mintys, socialinio gyvenimo sunkumai (Dembinskas, 1999). Depresija sergantis žmogus jaučiasi beviltiškai. Jį kamuoja ne tik liūdesys, bet ir nuolatinis energijos trūkumas. Sveikam žmogui jėgas sugrąžina miegas, o sergantis depresija ne tik turi su juo problemų (miegas būna sutrikęs, nekokybiškas), bet ir atsibunda pavargęs. Sunkios depresijos atveju žmogus gali net neturėti jėgų išlipti iš lovos, tuo labiau rūpintis asmenine higiena ar dirbti“, – pasakoja psichologas A. Gudas.

Ir atkreipia dėmesį, kad visgi ne visiems depresijos grėsmė vienoda: „Rizika yra didesnė, jei šeimoje buvo šia liga sergančių giminaičių. Didesnė rizika ir žmonėms, augusiems šeimose, kurioms buvo būdingi šie veiksniai: silpna šeimos struktūra ir nepastovi sandara; priešiškumas šeimoje; didelis tėvų, globėjų reiklumas ir griežtumas, dažna kritika ir kaltinimai; menkas šeimos narių ryšys ir artumas; dažni tarpasmeniniai konfliktai, mažas pasitenkinimas santykiais; menki problemų sprendimo gebėjimai; išorinio palaikymo šeimai trūkumas. Depresijos tikimybę padidina ir lėtinės ligos, kurios neretai yra nepagydomos, taip pat vaikystėje patirta fizinė ar seksualinė prievarta, traumuojantys įvykiai, skurdas. Taigi, išnagrinėjus depresijos rizikos veiksnius, galima sakyti, kad depresijai atsparesni yra tie, kurie turėjo laimingą vaikystę, augo mylinčiose šeimose ir nepatyrė traumuojančių įvykių.“

Kaip pasijausti geriau

Nerimą ir depresiją reikia vertinti rimtai ir ieškoti būdų, kas padėtų tam užkirsti kelią ar pasijausti geriau, o jeigu nepavyktų jų suvaldyti, kreiptis į specialistus. Patarimais dalijasi ir psichologas A. Gudas: „Sumažink stresą savo gyvenime. Išspręsk savo problemas, atlik tai, ką atidėliojai. Kasdien bent po 20 min. pagulėk ramioje aplinkoje giliai kvėpuodamas. Dažniau taikyk dėmesingo įsisąmoninimo principus. Vienu metu daryk tik vieną dalyką. Daugiau judėk. Fizinis aktyvumas rekomenduojamas turint bet kokį psichikos sutrikimą, rekomenduojamas ir jo neturint. Dažniau juokis. Dažniau pabūk tyloje, kad įsiklausytum į save, sugrįžtų dvasinė ramybė.“ Moksliniai tyrimai rodo, kad sportuojančius žmones nerimas kamuoja rečiau. Tam tikrą apsaugą suteikia vos valanda greito ėjimo per savaitę, o siekiant maksimalus poveikio, pulsą spartinančios veiklos reikia 2 valandų per savaitę.

Pajutus stiprų nerimą, psichologas A. Gudas rekomenduoja sutelkti savo dėmesį į kvėpavimą: „Kvėpuok ramiai ir giliai. Pertikrink savo mitis. Ar jos logiškos, tikroviškos? Kiek tikėtina, kad tai įvyks? Ar ši mintis labiau padeda ar kenkia? Ar naudinga taip mąstyti? Kas blogiausio galėtų nutikti? Jei taip nutiktų, ką aš daryčiau?“ Kvėpuojant ramiai, ilgais iškvėpimais po kiekvieno įkvėpimo, organizmas siunčia smegenims signalą, kad pavojaus nėra. Daugelis aiškiai jaučia, kaip iš plaučių išeinant orui kartu dingsta ir nerimas. Jei kvėpavimas nepadeda, minėtas psichiatras A. Hansenas siūlo dar vieną būdą – žodžiais ištarti ir kuo detaliau apibūdinti tai, ką jaučiate. Kuo išsamiau apibūdinsite savo jausmus, tuo geriau išmoksite stebėti juos „iš šalies“, užuot jiems pasidavę.

„Mažiau skaityk naujienų. Ypač vakare. Stenkis daugiau galvoti apie dabartį. Melskis. Tyrimai rodo, kad religingi žmonės patiria mažiau nerimo. Paskambink į emocinės pagalbos liniją. Padėk kitiems. Būk švelnus sau. Daryk pertraukas. Rask kūrybišką būdą per meną išreikšti savo emocijas. Neslopink savo emocijų. Išreikšk jas. Rask, kam galėtum pasiguosti. Koncentruokis į tai, ką gali kontroliuoti. Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito, – primena daugeliui žinomą tiesą pašnekovas. – Pajudėk. Judant išsiskiria laimės hormonai endorfinai. Pasiklausyk muzikos. Pasinerk į veiklą, kuri reikalauja didelės koncentracijos – tokiu būdu mąstymas taps aiškesnis, užsidarys visos nereikalingos „programos“ smegenyse. Atsigerk vandens, tai daryk nuolat. Laiku eik miegoti ir kelkis. Susitvarkyk savo aplinką. Kokį vieną mažą dalyką galėtum padaryti būtent dabar, kas padėtų tau sumažinti nerimą? Būk bendruomenėje.“

Apie dėkingumą

Psichologas skatina būti dėkingiems – dėkingumas sumažina stresą, nerimą ir padeda pozityviau mąstyti. Tai greičiausias būdas pasijusti laimingam. „Yra du dėkingumo lygiai. Pirmasis, kai dėkojama tik už gerus dalykus: skanų maistą, šiltą orą, laisvą vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, netikėtai savo kišenėje rastus pinigus ir pan. Antrasis dėkingumo lygmuo, kai dėkojama už blogus dalykus: už nelaimes, sunkumus, išbandymus, ligas. Jei jums nesuvokiama, kaip už tokius dalykus galima dėkoti, viskas gerai, grįžkite prie pirmojo lygmens. O norintiems pasiekti antrąjį lygmenį pasakysiu, kad reikia vadovautis liaudies išmintimi, kuri sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sunkumai suteikia patirties, ugdo ištvermę ir daro mus atsparesniais gyvenimo negandoms. Kai į sunkumus žiūrime kaip į galimybę tobulėti, gyventi tampa šiek tiek lengviau“, – sako A. Gudas.

Psichologas Aurimas Gudas