Ir tai nėra paprasčiausias uždrausto vaisiaus siekimas ar gyvenimo dramų ieškojimas. Egzistuoja penkios psichologinės priežastys, kodėl merginos neretai sugeba įklimpti į meilę be atsako.
Ir tos priežastys yra labai žmogiškos ir moteriškos.
1. Mes pamilstame tokius žmones, kurie įneša didelį indėlį į mūsų gyvenimą, kurie apverčia aukštyn kojomis mūsų pasaulį, nors mes jiems galime būti tik žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.
Galime manyti, kad mes esame svarbios, vertingos, kad kažką jiems reiškiame, bet iš tikrųjų nereiškiame nieko. Mes tik esame vienos iš tų, kurioms jie pajuto pareigą padėti – ne todėl, kad juos kas privertė, o todėl, kad jie iš principo padeda kitiems žmonėms. Jie dėl to jaučiasi gerai. Jie nėra egoistai, tik galvoja, kad daro gerą darbą, kad yra kažkam naudingi.
Mes buvome tos, kurios atėjo laiku, kai jie buvo kupini energijos, galėjo daug duoti, o mums kaip tik reikėjo pagalbos. Jie mus nuramino, mums pasidarė geriau, pasijutome kažkuo ypatingos. Bet tuos jausmus patyrėme tik mes. Tai buvo vienpusis užpildantis dėkingumo ir meilės jausmas. Jokiu būdu ne abipusis.
Mes nusiviliame, nes nesulaukėme atsakomųjų jausmų, kurių tikėjomės. Tai gali skambėti visai absurdiškai, bet jūs žinote, kad tai – tiesa ir kad taip būna.
2. Mes mylime juos, nes labai smarkiai jais žavimės. Jie gali mūsų nes nepažinoti ir nežinoti, kad mes juos dieviname.
Jie gali būti žmonės, turintys tų savybių, kurių mes norėtume turėti pačios, bet nesugebame. Tai mūsų neglumina, įkvepia mus tapti tokiomis, kokiomis norime būti. Mes norime būti tokios kaip jie. Jie padeda mums vizualizuoti save ateityje, siekti daugiau, tobulėti. Ir tai tik laiko klausimas, kad šis jausmas peraugs į meilę.
3. Mes mylime juos, nes jų neįmanoma nemylėti. Juose yra tiek daug meilės, kad ji tarsi trykšta per kraštus. Ir mes tai jaučiame, ir pačios imame juos mylėti.
Tai nereiškia, kad jie myli mus taip, kaip mes mylime juos. Tai nėra besąlygiška meilė – mes tikimės, kad ir jie mus mylės taip, kaip mes pamilome juos.
4. Mes mylime juos, nes mums paprasčiausiai patinka mylėti, nepaisant to, kokios gali būti pasekmės.
Kai mes mylime per stipriai, mus gali neteisingai suprasti, ir tai sukels neigiamą efektą. Taip mes kenkiame pačios sau. Mes imame klaidingai mylėti tą, kuris negali atsakyti mums tuo pačiu. Mes tiksliai žinome, kad tas žmogus negali mylėti mūsų taip, kaip mes jį, bet mes labai trokštame mylėti, todėl verčiame save tikėtis ir laukti to, ko nėra. Ir tas kitas žmogus taip pat gali kentėti, kad yra bejėgis mums padėti.
5.Mes įsimylime žmones, kurie nemyli mūsų, nes mums patinka meilės be atsako drama ir sentimentalumas.
Mes gyvename tokiais laikais, kai filmai ir serialai turi didelę įtaką mūsų gyvenimui ir mūsų pasaulėjautai. Juk būti nepataisoma romantike yra puiku. Kai mes būname beviltiškai įsimylėjusios, traukiame kitų dėmesį, o mums juk taip patinka kitų dėmesys ir užuojauta.
