Pirmiausia keli žodžiai apie tai, ką vadiname „savo” žmogumi (apie jį dar sakoma „sielos draugas”, „antroji pusė” ir pan.). Turima galvoje, kad tai žmogus, su kuriuo galima sukurti ilgalaikius laimingus santykius, kupinus meilės ir tarpusavio supratimo. Žmogus, su kuriuo gera, komfortiška ir ramu. Būtent su juo patiriame neįtikėtiną emocinį artumą ir šilumą. Santykiuose su šiuo žmogumi jaučiamės mylimi ir priimti.
Tai kurgi slypi problemos? Kodėl neįmanoma sutikti tokio žmogaus ir pagaliau pradėti gyventi laimingai? Kodėl vis pasitaiko ne tie? Tam yra kelios pagrindinės priežastys.
1. Bene dažniausių priežasčių – ieškome netinkamo žmogaus. Keista, tačiau tai faktas. Tačiau kaip galima ieškoti netinkamo? Juk akivaizdu, koks jis turėtų būti – svajonės įsikūnijimas, mūsų idealas! Čia ir slypi pagrindinė bėda. Ieškodami antros puselės, tobulybės, iš tikrųjų mes ieškome ne partnerio, o tėvų – tėčio arba mamos. Kad galėtume užbaigti vaikystėje nebaigtus reikalus. Pavyzdžiui, kad realizuotume savo vaikiškus poreikius, kurie kitados liko nepatenkinti. Kad gautume tai, ko negavome vaikystėje. Kaip variantas: rūpestis, meilė, pripažinimas, pritarimas, palaikymas.
Problema ta, kad tokie santykiai yra pasmerkti. Kalba juose eina ne apie laimę visam gyvenimui ir laimingą pabaigą. Pirma, čia reikia suprasti, kad idealių žmonių nebūna. Bandydami rasti tėvą ar mamą, mes nematome tikrojo žmogaus, bandome jį pritempti prie savo svajonių idealo. Ir patenkame į spąstus. Kadangi iš pradžių esame įsitikinę, kad galiausiai sutikome „savo” žmogų, o paskui paaiškėja, kad tame žmoguje ieškojome savo projekcijos. Ir tada neišvengiamai ateina nusivylimas ir santykių krachas.
Antra, nė vienas žmogus pasaulyje nepajėgus duoti mums to, ko kitados nedavė tėvai. Šiuo atveju mes reikalaujame neįmanomo. O rezultatas tas pats – nusivylimas ir išsiskyrimas.
2. Mes nepažįstame savęs. Irgi labai dažna priežastis. Mes blogai orientuojamės savyje, savo noruose ir poreikiuose. Ir dėl to realūs mūsų poreikiai lieka nepatenkinami, mes einame neteisinga kryptimi ir su netinkamais žmonėmis. Arba apskritai liekame vieni. Kai nepažįstame savęs, tenka vadovautis kitų žmonių požiūriu ir lūkesčiais. Tačiau tada tikimybė susitikti su „savo” žmogumi lygi nuliui. Jeigu nežinome, kas esame ir ko iš tikrųjų norime, kas mums tinka, o kas ne, tuomet sunku rasti išties tinkamą partnerį.
3. Esame nepasiruošę. Kaip tai gali būti? Juk norime, svajojame, laukiame. O būtent taip atsitinka, jei pasąmoningai bijome artumo, bijome viską sugadinti, bijome vėl susižeisti ar nusivilti ir pan. Tada nusprendžiame išvis su niekuo nebūti. Jeigu pavyks susitaikyti su faktu, kad santykiai visada yra rizika ir garantijų mums niekas neduos, bet visa tai galima pergyventi ir ištverti, tuomet bus lengviau leistis į santykius ir atrasti tinkamus partnerius.
4. Yra neužbaigtų santykių. Atrodo, kad ilgai nebendraujate su buvusiais, viskas pamiršta, o iš tikrųjų paaiškėja, kad vis dar yra kažkokių jausmų (nebūtinai gerų) ar pretenzijų buvusiam partneriui. Tokiu atveju tiesiog nelieka energijos, neatsiranda vietos naujiems santykiams. Juk tie ankstesni santykiai vis dar vyksta jūsų viduje.
5. Įkyri idėja. Kai pernelyg stipriai trokštame sutikti „savo” žmogų, esame tiesiogine to žodžio prasme apsėsti šio noro, susitikimas šiuo atveju vargu ar įvyks. Mes nepajėgūs adekvačiai suvokti tikrovės ir veikti tokioje būsenoje. Norint sumažinti intensyvumą, būtų neblogai išsiaiškinti, kas slypi už tokio didelio noro sutikti „savo” žmogų ir kaip šį poreikį patenkinti? O dar reikėtų atsakyti sau į klausimą „kas bus, jei aš niekada jo nesutiksiu?”
