Daug kas klaidingai mano, kad stiprus žmogus yra tas, kuris moka susivaldyti, išsaugoti šaltą protą ir nerodyti „žalingų“ emocijų – nusiminimo, liūdesio, pykčio, baimės, pasibodėjimo, pavydo. Toks žmogus, kuris prireikus sugeba užgniaužti savo jausmus. Dauguma įsitikinę, kad demonstruoti savo neigiamas emocijas yra gėda. O ką tokiais atvejais pataria psichologai?
Emocijos – ne silpnumas, o jėga
Tokia nuostata, kad reikia slopinti emocijas, yra klaidinga. Emocijos gali būti jėgos šaltinis, jeigu su jomis išmoksime tinkamai elgtis. Nėra gerų ir blogų emocijų. Visos jos kam nors reikalingos, kiekviena atlieka savo funkciją. Blokuodami vienas emocijas, mes diskredituojame kitas ir atimame iš savęs daug malonių momentų. Pavyzdžiui, nuslopindami baimę ir pyktį, imame silpniau jausti džiaugsmą ir laimę.
Carlas Gustavas Jungas sakė: „Depresija panaši į juodai apsirengusią damą. Jeigu ji atėjo, nevykite jos šalin, o pakvieskite prie stalo kaip viešnią ir išklausykite, ką ji pasirengusi papasakoti.“
Kiekviena emocija visada turi savo priežastį. Užuot kovojus su ja, pavyzdžiui, su savo susierzinimu, geriau būtų išsiaiškinti, ką ji stengiasi pranešti. Kovodami su emocija, mes kovojame tik su problemos simptomu, o ne su pačia problema. Užgniauždami jausmus, nustumiame priežastį gilyn į pasąmonę. Ir tada, negalėdama išeiti, neišreikštos emocijos energija ieško išėjimo kūno viduje – psichosomatinių susirgimų, kraujagyslių ligų, depresijos ar panikos atakų pavidalu.
Dėl tos priežasties stiprus žmogus ne bėga nuo savo jausmų, o stengiasi maksimaliai išgyventi savo emocijas. Tačiau tai daro kiek galima aplinkiniams saugesniu būdu. Užtenka tik priimti ir įvardyti emociją, ir ji jau susilpnėja. Jausmas, kuriam priešinamės, tik sustiprėja, o tai, į ką dėmesingai žvelgiame, pranyksta. Pavyzdžiui, jeigu apėmė liūdesys, pabūkite su šia emocija, išgyvenkite ją.
Patekę į trauminę situaciją, dauguma stengiasi kuo greičiau nuo jos atsiriboti ir persijungti į kitus dalykus. Po skyrybų iškart skuba užmegzti naujus santykius arba visiškai atsidėti karjerai, vaikų auginimui, kūrybai. Kuriam laikui tas padeda, bet neišgyventos emocijos niekur nedingsta, jos lieka giliai viduje ir trukdo džiaugtis gyvenimu.
Atpažinti ir įvardyti savo emociją ne visada būna lengva, bet net šitas veiksmas jau turi stiprų „gydomąjį“ poveikį. Žmonės skundžiasi: „Kažko negera, viskas nervina…“ O kas būtent negerai, neaišku. Mes dažnai painiojame gėdą ir kaltę, nuoskaudą ir gailestį sau, pyktį ir pasibjaurėjimą. Ir kol neišsiaiškiname savo emocijų, ta būsena nepraeina. Kad išmoktume greitai atpažinti savo emocijas, reikia būti labai jautriems sau – nuolat įsiklausyti į savo kūno pojūčius, nes dažnai emocijos pasireiškia kai kurių kūno vietų įtampa.
Kai mes suvokiame ir išgyvename savo jausmą, mes iškart pereiname į stebėtojo būseną. Žvelgiame tarsi iš šalies ir nevertindami apibūdiname savo pojūčius. Taip mes atskiriame save nuo emocijos, ji netampa mumis ir neužgožia mūsų visiškai. Mes suvokiame, kad „aš“ nėra tolygu mano jausmams, nes „aš“ esu daugiau už jausmus. Jei išgyvensiu savo emocijas, tai nesužlugsiu, o tapsiu laimingesnis ir laisvesnis.
