Jūs sakote: „Užsidėk kepurę“, ir vaikas tai padaro. Paprašote susitvarkyti žaislus – susitvarko. Tačiau praeina kažkiek laiko ir staiga kiekvienas jūsų pasakytas žodis pasitinkamas griežtu „ne“. Arba tyla. Arba užtrenkiamos durys. Skamba pažįstamai? Tai – ne sugedęs charakteris.

Tai raidos etapas. Vaikai neklauso ne iš piktos valios – jie persitvarko. Ir jeigu nežinote, kokią krizę jūsų vaikas šiuo metu išgyvena, vadinasi, jūs kovojate ne su elgesiu, o su fiziologiniais pokyčiais.

Pagrindiniai punktai per 1 minutę

• krizės laikotarpiu vaikai tampa nepaklusnūs, kaprizingi ir irzlūs ne iš bjaurumo, o dėl natūralių psichologinių pokyčių.
• 3 metų krizė – tai vaiko bandymas pasakyti „Aš galiu tai padaryti pats“ ir atsiskirti nuo tėvų.
• 7 metų krizė – tai perėjimas nuo žaidimo prie mokymosi, spontaniškumo praradimas ir vidinio pasaulio formavimo pradžia.
• paauglystė (13–17 metų) – tai kova už savarankiškumą, savęs ieškojimas ir hormonų audros.
• pagrindinė tėvų klaida – stengtis nuslopinti krizę. Teisinga strategija – suprasti jos prigimtį ir pakeisti požiūrį į bendravimą.

Trijų metų krizė: „Aš galiu tai padaryti pats!“ prieš tėvų „Tu privalai“

Sulaukęs trejų metų, vaikas pirmą kartą suvokia, kad yra individualybė. Jis nori būti savarankiškas, bet nežino, kaip tai daryti tinkamai. Tai veda prie negatyvizmo: jie viską daro priešingai, net jei tai prieštarauja jų pačių interesams.

Užsispyrimas: jie maištauja prieš nusistovėjusią tvarką. Pykčio priepuoliai bet kokia proga – tai ne manipuliacija, o nesugebėjimas susidoroti su emocijomis.

Ką daryti: suteikite vaikui pasirinkimo laisvę saugiose situacijose. „Ar valgysi košę šaukštu, ar šakute?“ – tai ne kapituliacija, o pagarba jų „Aš”. Išlikite ramūs ir parodykite vaikams, kad juos mylite, kad ir kas nutiktų.

Ir nepamirškite: trejų metų krizė – ne liga, o natūralus raidos etapas, kurį kiekvienas išgyvena skirtingai.

Septynerių metų krizė: vaikas tampa „suaugusiu“

Mažasis eina į mokyklą. Vietoj žaidimo mokymasis tampa pagrindine veikla. Jis išmoksta analizuoti, mąstyti ir vertinti pasekmes. Tačiau kartu su tuo atsiranda ir afektavimas, grimasos, spontaniškumo praradimas. Nepaklusnumas tampa sąmoningesnis: vaikas ne šiaip viską daro priešingai, bet ginčijasi, įrodinėja savo poziciją ir tikrina jūsų argumentus.

Ką daryti: Nedarykite vaikui spaudimo, jeigu jis atsisako laikytis įprastos rutinos. Paklauskite, kiek laiko jam reikia užduotims atlikti – leiskite pasijusti suaugusiu. Palaipsniui žaidimą pakeiskite mokymusi, suteikdami jam teisę rinktis. Septynerių metų krizė – gera proga peržiūrėti šeimos taisykles ir padaryti jas lankstesnes.

Paauglystės krizė: hormonai, maištas ir savęs atradimas

13–17 metų krizė panaši į trejų metų krizę, tik sudėtingesnė. Vaikas vėl reikalauja nepriklausomybės, bet dabar tai taikoma viskam: asmeninei erdvei, draugams, laikui ir pasirinkimams. Paaugliai įrodinėja, kad jie nebėra maži, ir griebiasi visko: nepaklusnumo, grubumo ir „suaugusiųjų“ įpročių.

Už viso to slypi biologija: hormonų šuoliai, spartus augimas ir nervų sistemos pokyčiai. Ir psichologija: tapatybės paieškos, savigarbos ugdymas ir nepriklausomybės troškimas. Pernelyg didelė globa ir griežta kontrolė tik sustiprina maištą.

Ką daryti: venkite autoritarinio požiūrio. Gerbkite jų nuomonę ir asmeninę erdvę. Išlikite ramūs ir nepaverskite bendravimo mūšio lauku. Kalbėkite atvirai ir atidžiai klausykitės. Atminkite: paaugliai jaučiasi suaugusiais ir reikalauja atitinkamo elgesio.

Atsakymai į populiarius klausimus apie su amžiumi susijusias krizes

Ar krizių galima išvengti arba jas sušvelninti?

Visiškai išvengti neįmanoma – tai normalios raidos dalis. Tačiau galite sušvelninti jų poveikį, suprasdami, kas vyksta su jūsų vaiku, ir keisdami savo elgesį. Nebandykite nuslopinti krizės – tai tik padidins pasipriešinimą. Verčiau suteikite vaikui daugiau savarankiškumo saugioje aplinkoje ir išlikite ramūs.

Kodėl vienas vaikas krizę išgyvena intensyviai, o kitas – beveik nepastebimai?

Viskas yra individualu. Intensyvumas priklauso nuo temperamento, auklėjimo stiliaus, aplinkos ir netgi tėvų pasirengimo pokyčiams. Jeigu šeima gerbia vaiko nuomonę ir leidžia jam rinktis, krizė gali plėtotis sklandžiau. Jei tėvai linkę griežtai kontroliuoti, maištas bus intensyvesnis.

Kada kreiptis į psichologą dėl nepaklusnumo

Jei nepaklusnumas perauga į agresiją, kuri kenkia vaikui ar kitiems, jeigu vaikas tampa uždaras, nustoja bendrauti ar praranda susidomėjimą gyvenimu – tai priežastys kreiptis profesionalios pagalbos. Taip pat verta pasikonsultuoti, jei jaučiatės prislėgti ir krizė tęsiasi ilgiau nei įprastai.

Išvados

Vaikai nepaklusnūs ne todėl, kad yra blogi. Jie tiesiog išgyvena etapus, kuriuos jūs patys kažkada jau patyrėte.

Krizės – tai ne bausmė, o galimybė. Galimybė atkurti santykius naujaip. Galimybė pamatyti savo vaiką kaip individualybę. Galimybė tapti vaikui vedliu, o ne kalėjimo prižiūrėtoju.

Sulaukus trejų metų, suteikite pasirinkimo laisvę. Sulaukus septynerių, mokykite analizuoti. Paauglystėje gerbkite jo ribas.

Ir atminkite: kiekviena krizė turi pabaigą. Tačiau santykiai, kuriuos užmezgate šiuo laikotarpiu, tęsis amžinai.

.