Kodėl vienišos mamos išgiežia pyktį ant savo vaikų

Dažnai tenka stebėti vaizdą, kai vienišos mamos išlieja savo pyktį ant savo vaikų. Tai tipiškas, terapinis moters prašymas – padėti sutvarkyti santykius su vaiku. Protingos moterys supranta, kad problema slypi jose pačiose, o nelabai protingos prašo išmokyti savo vaiką gero elgesio. Pirmuoju atveju galite greitai pasiekti pažangą santykiuose su vaiku. Antruoju teks sunkiai dirbti, o rezultatas negarantuotas.

Būtina suprasti, kad likti vienai su vaiku – tikrai ne moterų svajonių viršūnė. Galbūt mergina planavo sau kitokią ateitį. Tikriausiai joje buvo vaikų, bet be jų buvo ir patikimas, mylintis, aprūpinantis tėvas. O mamos vaidmuo šioje idealioje šeimoje apsiribojo blynų kepimu šeštadieniais, saldžiomis nuotraukomis internete ir kasyčių pynimu dukrai.

Kuriuo momentu viskas suiro? Gyvenimo plane, jei toks buvo, būta rimtos klaidos, dėl kurios moteris liko viena. Ačiū dievams, jei kur nors šalia gyvena adekvatūs tėvai. Todėl, kad adekvatūs, bet gyvenantys Zimbabvėje, netinka. Pagrindinė senelių funkcija šioje situacijoje – kartais paimti sau vaiką, kad mama atsikvėptų ir gautų bent šiokią tokią galimybę užmegzti naujus santykius.

Kaip tokioje situacijoje mama gali nepykti? Esate jauna moteris ir greičiausiai jus smarkiai įskaudino vyras. Vargu, ar po gimdymo jūs pati susikrovėte daiktus ir išėjote, vien todėl, kad mėgstate sunkumus. Jūsų draugės keliauja po pasaulį, o jūs sėdite namuose ir galvojate, kur rasti pinigų transportui. Jūsų draugai smagiai leidžia laiką ir atsipalaiduoja baruose, o vienintelis malonumas, kurį galite patirti jūs – kelios valandos kieto miego.

Smegenims būtina rasti „kaltininką“ – asmenį, atsakingą už tai, kad situacija susiklostė būtent taip. Ne visos pajėgia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Pagrindiniu kaltininku, kaip taisyklė, paskiriamas vaiko tėvas. Mama šiuo atveju sau pačiai pasirenka aukos vaidmenį.

Vaikas mamai tampa stipriausiu dirgikliu. Netiesiogiai, bet vaikas išties tampa būtybe, kuri sugriovė visas mamos iliuzijas apie laimę. Moteris šias mintis veja šalin, nenorėdama pažvelgti tiesai į akis. Jei tokios mintys neapmąstomos sąmoningai, jos dažniausiai nustumiamos į pasąmonę, iš kur pradeda bombarduoti motiną agresijos priepuoliais vaiko atžvilgiu.

Rezultatas: mama savo neurozę perduoda vaikui. Jie abu atsiduria nuolatinio streso būsenoje. Bet koks netgi menkiausias vaiko nusižengimas sukelia motinai vos ne isteriją, o bet kokie mamos riksmai įaudrina vaiką ir jis duoda atkirtį. Dėl to rėkia ir kenčia abu. Paskui seka susitaikymo scena, kur abi pusės jaučiasi kaltas. Trumpas laikotarpis „be riksmų ir ašarų“ ir prasideda naujas skandalų ratas.

Neišsiaiškinus ir nepadirbėjus su savo nuostatomis (vienai ar su psichologo pagalba), ištrūkti iš šio užburto rato nepaprastai sunku. Šiuo atveju laikas traumuoja ir mamą, ir vaiką. Paauglystėje jie arba ims neapkęsti vienas kito vienas kito, arba susipins į simbiozę ir abu bendrai nekęs viso pasaulio.

o



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.