Suklupti ir nukristi gali kiekvienas vaikas.

Tėvų užduotis tokioje situacijoje – nepakenkti nuosavam vaikui.

Jokiu būdu nereikėtų barti ir kaltinti jo nerangumu.

Paversti tai, kas nutiko, tragedija ir šaukti „Ajajai, koks siaubas!” taip pat neverta.

Geriau ramiai užduoti vieną paprastą klausimą. Tokiu atveju vaikas iš karto nusiramins ir nesijaus apkaltintas ar sugėdintas.

Klausimas turi būti paprastas, aiškus ir tiesioginis. Idealus variantas būtų maždaug toks: „Tau skauda, ar tiesiog išsigandai?”

Išgirdęs tai iš mamos ar tėčio, vaikas be vargo išsiaiškins savo emocijas ir iš karto aiškiai pasakys, ar dėl kritimo patyrė kokių nors traumų.

Jei nėra jokių skausmingų pojūčių, vaikas iš karto padarys išvadą: „Nieko baisaus nenutiko. Tėvai manęs nesmerkia, nesijuokia iš manęs ir išlieka ramūs”.

Jeigu vaikui reikia pagalbos, padėkite jam, tačiau darykite tai neišreikšdami stiprių emocijų, nepaversdami incidento baisia drama ir katastrofa.

.