Pradinis santykių etapas daugumai tampa tikra pasaka – gėlės, dovanos, komplimentai, lengvumas bendravime, laimė.

Paskui visa tai kažkur išgaruoja, bet užtat atsiranda labai stiprus prisirišimas ir troškimas kontroliuoti partnerį. Pradinis jausmas buvo meilė. Ta pati, kuri kol kas dar nieko nereikalauja, nesistengia sulaužyti ir pritaikyti savo poreikiams.

Vėliau iškilusias problemas lemia ne tai, kad geriau pažinai žmogų, ne tai, kad atsiskleidė jo tamsioji pusė, kaip piktai pasakosi apie tai draugėms. Problemas sukelia tavo pernelyg stiprus prisirišimas.

Dabar tu esi tvirtai įsitikinusi, kad tavo vyriškis tau kažką privalo: privalo uždirbti, dovanoti gėlių, prisiminti įvairias metines. O bet koks veiksmas, kaip žinia, provokuoja atoveiksmį. Kuo daugiau reikalauji, tuo mažiau jam bus noro tau tai duoti. Juk jūsų santykių pradiniame etape tu nieko nereikalavai, o tiesiog su dėkingumu priimdavai.

O dabar sukūrei kitą realybę. Pasaką pavertei košmaru. Pradingo tavo pasitikėjimas rytojaus diena, atsirado įvairių pergyvenimų, įtarimų. Pats paprasčiausias pavyzdys: iš pradžių tau absoliučiai nerūpėjo ankstesnės tavo mylimojo simpatijos. Puikiausiai supratai, kad tu jam ne pirma ir visiškai ramiai tai priėmei. Praėjo šiek tiek laiko ir tu pradėjai kapstytis jo praeityje, su mazochistės atkaklumu reikalauti iš jo buvusių santykių detalių ataskaitų. Pavydo jo praeities moterims priepuoliai baigiasi skandalais. Visa tai akivaizdžiai demonstruoja, kad pasikeitė ne vyras, ne objektyvios aplinkybės, o tavo pažiūros, tavo pačios elgesys.

Dabar tu visada surasi pretekstą išreikšti nepatenkinimą išrinktuoju. Juk jis kažkodėl niekaip nenori sutilpti tuose ankštuose rėmuose, tame narve, kurį tu jam sukalei. Jis nepateisina tavo lūkesčių. Kaip jis apskritai gali šitaip elgtis?!!! Dedi visas pastangas, kad žmogų pakeistum, nukreiptum teisingu keliu. Stengiesi įkalti jam į galvą – kas gerai, o kas blogai.

O kodėl nepabandžius išsiaiškinti su savimi ir save kontroliuoti? Nekurti dvigubų standartų? Pradėti stebėti savo elgesį? Šitaip galima nesunkiai pastebėti, jog ir tu – ne nuskriausta nekaltybė. Pakeisk save ir tai padės startuoti mylimo žmogaus keitimosi mechanizmui.

Nereikia per prievartą stengtis atrodyti neįkyria ir nepavydžia, jei tavo viduje siaučia aistrų uraganas ir sukasi spiečiai pretenzijų. Reikia darbuotis ne tiek su veiksmais išorėje, kiek su vidiniais pojūčiais. Suprask ir priimk faktą, kad tavo mylimasi tau nieko neskolingas ir neprivalo.

Jeigu myli – paleisk. Jeigu tai išties tavo – būtinai sugrįš atgal, o jeigu ne – niekada tavo nebuvo.

Meilė niekada nereikalauja, ji visada duoda ir dalinasi. Meilė kenčia, niekada dėl to nesielvartaudama ir niekada neplanuoja atkeršyti.

O dabar pamėgink panagrinėti bent vieną judviejų „pokalbį iš širdies”. Tu kaltini, reiški pretenzijas, kažko reikalauji, priekaištauji. Visos tavo negatyvios emocijos susijusios su faktu, kad mylimasis nepateisino kažkokių tavo lūkesčių. Išeitis paprasta: mažiau reikalauk, daugiau pati daryk ir duok. Ir duoti reikia be savanaudiško apskaičiavimo, ką gausi mainais. Dalinti reikia nesavanaudiškai. Jeigu myli žmogų, tau malonu daryti tai, kas jam malonu tiesiog šiaip, o ne „aš jam šiandien vakarienę prie žvakių, o jis man rytoj – puokštė rožių”.

Pasistenk jį maksimaliai paleisti ir minimaliai kontroliuoti. Jeigu atlaisvinsi savo pavadėlį, jis nuo tavęs nepabėgs – jam norėsi dar daugiau laiko praleisti su tavimi. Su sąlyga, žinoma, kad jis tave myli. O jeigu nemyli – jokios spąstai, jokie pavadėliai ir jokios grandinės nepadės.

.