Atsitiktinai užtikau už E. Frommo frazę: „Meilė – tai aktyvus suinteresuotumas gyvenimu to žmogaus, kuriam jaučiame šį jausmą. Kur nėra aktyvaus susidomėjimo, ten nėra meilės.”
Ir uždaviau sau tokį klausimą: „Jeigu tu myli, kiek aktyviai esi pasiruošęs rodyti savo susidomėjimą?“
Juk remiantis tuo galima susidurti su savo pažeidžiamumu:
- „Ar nebūsiu įkyrus, rodydamas savo susidomėjimą?“
- „O jei mano meilė kitam nėra reikalinga?“
- „O jei manęs su mano meile nepriims ir atstums?“
Dėl tokių minčių gali būti baisu aktyviai rodyti savo meilę, ypač kai kitas asmuo nerodo stipraus susidomėjimo. Tai apie kokį aktyvumą gali būti kalba?
Atsiranda pasirinkimas:
- nieko nedaryti (pasyvi pozicija);
- neparodyti ypatingo susidomėjimo (pusiau pasyvi pozicija);
- tiesiogiai pareikšti savo susidomėjimą (aktyvi pozicija).
Susidomėjimas – tai bazinis žmogaus poreikis, kad būtų įmanoma kažką sužinoti, todėl nagrinėjamu atveju susidomėjimas gali būti suprantamas kaip vidinis poreikis pažinti kitą žmogų. Todėl, kai žmogus myli, vidinė prigimtis siekia patenkinti savo poreikį – pažinti kitą.
Pasirinkus pasyvią arba pusiau pasyvią poziciją, poreikis nėra iki galo patenkinamas, ir, nepaisant tariamo vidinio saugumo jausmo, atsiranda neišsakytumas, nenuoširdumas, tam tikru mastu netgi savęs išdavimas.
Pasirinkus aktyvią poziciją, išlieka ištikimybė sau, įvyksta susivienijimas su savo vidiniu „aš“. Žinoma, pasirinkimas aktyviai reikšti savo meilę reikalauja drąsos, kartais net atkaklumo ir narsos. Todėl svarbu pačiam su pagarba žiūrėti į savo poreikį ir prisiminti, kad jeigu tai yra mano poreikis, tai tik aš pats esu atsakingas už tai, kad parodysiu savo siekį.
O toliau reikia tiesiog suteikti kitam žmogui teisę nemylėti, jeigu jam tos meilės nereikia. Iš pradžių tam tikrą laiką, o paskui ir visiškai, jei kitas taip ir neparodo savo atsakomojo susidomėjimo.
Ir čia kaip žinomoje pamokomoje istorijoje:
„Įsivaizduokite vyrą ir moterį. Juos skiria dvidešimt žingsnių. Kiekvienas turi žengti savo dešimt žingsnių ir sustoti. Jeigu ten jo nesutiko, kvaila žengti vienuoliktą… Tada teks žengti dvyliktą, tryliktą ir taip visą gyvenimą. Kiekvienas turi žengti savo dešimt žingsnių“.
Žingsniai gali būti ne paeiliui, kažkas gali įstrigti, eiti lėčiau, o kažkas šiek tiek greičiau arba atsitraukti atgal. Tai procesas, kuriam reikia laiko.
Tuo pat metu santykiai – tai abipusis darbas. Pasirinkus aktyvią poziciją, šis procesas gali vykti greičiau ir padės viską išsiaiškinti anksčiau, užuot klaidžiojus spėliojimuose.
Jūsų atsakomybės sritis – parodyti kitam savo poreikį, parodyti savo susidomėjimą, o toliau reikia suteikti kitam žmogui laisvę, jo atsakomybės sritis – pačiam nuspręsti, ar jis pasirengęs žengti savo dešimt žingsnių.
