Mes dažnai galvojame, kad auklėjimas – tai darbas, būtinybė kontroliuoti, drausti, mokyti, taisyti – gyventi savo vaiko gyvenimą. O kam?
Atmeskime visus tuos „turiu užauginti“, „turiu apsaugoti“ ir pažiūrėkime į vaikus kaip į atskirus žmones.
Paklauskime jų, ko jie nori pusryčiams ir ar tikrai jiems šalta? Ir tada mums taps džiugu stebėti, kaip jie auga, mokosi patys užsirišti batraiščius, kaip renkasi, ką jiems patinka valgyti, dėvėti, skaityti.
Labai dažnai suaugusieji žiūri į vaikus kaip į nepatogų objektą, smarkiai apsunkinantį jų tėvišką egzistavimą.
O kad vaikai netrukdytų, suaugusieji sukuria aiškų kodeksą – kas galima ir kas ne, kas vaikui gėris, o kas blogis. Iš čia – didžiulė daugybė suaugusiųjų tvirtinimų, prasidedančių žodžiais „vaikas privalo“. Privalo suprasti, privalo valgyti, privalo mokytis, privalo žinoti, privalo gerbti.
Privalo, privalo ir privalo. Iš čia vienodos griežtų taip vadinamo auklėjimo metodų naudojimo instrukcijos.
Griežtumas ir kietumas paskelbti pagrindiniais suaugusiųjų pasaulio geradariais. Veiksmažodžiai „bausti“, „priversti“ „pliaukštelėti“ nedingsta iš tėvų forumų puslapių. Reta asmeninė istorija apsieina be „aš pastačiau jį į vietą“ arba „reikia mokėti priversti save gerbti“.
Tačiau realiai veikia tik asmeninio pavyzdžio sistema: jei su žmogumi bendrausi grubiai, jis išmoks būti grubus, jei bausi, jis taps bausmių meistru ir ateityje grąžins jas su kaupu, jei meluosi, jis taps melagiu.
Mes turime būti tais, kuo norime matyti savo vaikus, kito kelio nėra. Būdas „daryk, ką aš sakau, o ne tą, ką darau pats“ pasmerktas žlugti.
