Yra moterų, kurioms būdingas vienas elgesio modelis, taip vadinamas „partizanės sindromas”. Jis pasireiškia tuo, kad moteris bijo pasakyti kažką tokio, kas nepatiks artimiems žmonėms.
Ypač tai pasakytina apie santykius su vyrais, kai moteris, pavyzdžiui, galvoja: „Geriau patylėsiu apie visa tai, kas man nepatinka ar erzina jame ir jo elgesyje, juk jeigu pradėsiu apie tai kalbėti, jis gali išsigąsti ir jau niekados man nepasipirš. Ne, geriau patylėsiu. Galbūt pasakysiu kada nors ateityje”.
Arba, jeigu moteris jau turi šeimą, ji vėlgi tyli, niekaip neišsako nepasitenkinimo iš baimės prarasti vyrą ir šeimą. O ką, jeigu jis staiga susiras kitą – tokią, kuri visada šypsosi ir visada viskuo patenkinta? Ne, geriau patylėsiu.
Labai dažnai tokio elgesio šaknys slypi vaikystėje – kai jums teko „patogaus vaiko” dalia ar pirmūne mokykloje. Ir visa tai tik dėl to, kad galėtumėte pajausti tėvų meilę, kad jus visada mylėtų ir girtų, juk priešingu atveju niekas nerodys jums šiltų jausmų ir dėl to jūs paprasčiausiai nežinote, niekada nepatyrėte, ką tai reiškia – besąlygiška meilė… Ir būtent dėl to jūs dabar toliau stengiatės nusipelnyti meilės, ją užsitarnauti štai tokiu iškreiptu būdu – apsimesdama ramia, tylia, nepastebima tylene. Kuo gi ne partizanė?
Tik bėda ta, kad jūsų tylėjimas problemos, kurią taip įnirtingai stengiatės nuslėpti ir nutylėti, vis tiek neišspręs, problema pati savaime irgi neišsispręs, o tik išsipūs ir pagilės, išaugs it sniego kamuolys. Ir augs iki to laiko, kol jūs tos sniego lavinos jau nebegalėsite sustabdyti. Tai ar verta apskritai veltis į tokią situaciją? Ar ne paprasčiau atsisėsti ir ramiai apie viską pasikalbėti – kas jus jaudina, kas neramina?
Daryti tai, žinoma, reikia ne kritikos ir ne pretenzijų formatu, o tiesiog pamėginti prisibelsti ir parodyti partneriui, ką jaučiate, užuot toliau žaidus partizanę, iš kurios žodžio replėmis neištrauksi, juk pas jus „viskas gerai”, tik nežinia dėl ko katės draskosi širdyje visą laiką… O slopinamos emocijos, beje, sukelia dar ir ligas, ir pakankamai rimtas, juk tokio dalyko kaip psichosomatika kol kas dar niekas nepanaikino.
Dėl to, mielosios moterys, liaukitės žaisti partizanes, leiskite sau pagaliau tapti emociškai atviromis ir laisvomis, tik nepamirškite tuo pat metu korektiškai išreikšti bet kokius savo jausmus. Nesvarbu – teigiamus ar neigiamus. Būkite sąžininga visų pirma pati su savimi, o jau paskui prieš artimuosius.
Gerbkite ir save, ir juos iki tokio lygio, kad galėtumėte pasakyti, ką jaučiate ir galvojate iš tikrųjų, o ne vien tai, ką jie nori, jūsų manymu, išgirsti.
