Moteriškas brandumas

Moteris, kuri save pažino ir išmoko save mylėti, pradeda visai kitaip gyventi šiame pasaulyje. Ta, kuri priėmė save ir savo vienatvę, transformavusi tai į malonumą, gyvenime renkasi visai kitus dalykus.

Ji nustoja žvelgti į pasaulį išsigandusios mergaitės akimis. Mergaitės, kuri kiekviename pro šalį einančiame vyriškyje ieško to paties, kuris ateis, išgelbės, pamils, pasirūpins ir pagaliau palengvins jai visas tas kančias. Atliks mamos darbą, paprasčiau kalbant.

Ji nustoja apsimetinėti savarankiška. Nustoja vaidinti nepriklausomos ir sėkmingos moters, kuri laukia momento, kada galės užsikarti kam nors ant sprando, vaidmenį. Jos gyvenimo džiaugsmas ne apsimestinis, tai ne kaukė, skirta vyrams prisivilioti. Jos džiaugsmas – tiesiog gyvenimo dalis.

Ji neieško vyriškiuose tėvo. Ji pati sau ir mama, ir sesuo. Ji gali ilgai ir su malonumu būti viena.

Ji apskritai nustoja ieškoti ko nors išoriniame pasaulyje, nes viduje atrado pačią save. Ir visiems laikams išnyksta tasai visiems gerai žinomas “ieškantis” moteriškas žvilgsnis, kurį taip gerai žino kiekvienas vyras. Jį pakeičia žvilgsnis į savo vidų. Arba žvilgsnis aukštyn, ieškant Dievo. Subrendusi moteris pradeda žvelgti į pasaulį ramiai ir atlaidžiai – per meilę ir gyvenimo supratimą.

Ji daugiau nesutiks turėti abejotinų santykių su vyru, su miglota viltimi, kad jis pasikeis, taps geresnis ir užaugs kaip asmenybė, kad suaugs ir susiras save, tapdamas tuo idealu, kurį moteris visada norėjo matyti greta savęs. Ji nebetikės iliuzija, kad vyrą galima pakeisti ar išauklėti. Ji pasirengusi greta savęs matyti tik tą žmogų, kurį galės priimti be perdirbimo ir patobulinimų. Ji gali pamilti tokį, koks jis yra, suprasdama, kad gyventi teks gyventi su konkrečiu žmogumi, o ne su savo fantazijomis ir iliuzijomis.

Ji tiksliai žino, kam yra pasiruošusi, o kam – ne. Ką pajėgi ir turi teisę pakeisti, o ko – ne. Ji žino, kad meilė, sugebėjimas priimti ir gyvenimiška išmintis veikia geriau, nei mėginimai “daryti žmonėms gera”. Ir kad netgi švelnumas, meilė, sugebėjimas priimti jai nieko negarantuoja, išskyrus tai, kad ji pati galės jaustis laiminga pati su savimi.

O tikroji, vidinė, ne demonstravimui skirta, tvirtą pagrindą turinti meilė visada suras galimybę susikurti laimę ir išoriniame pasaulyje. Nes išorinė laimė – tai tik vidinės laimės atspindys.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *