Mąstydami negatyviai, mes negalime sukurti nieko pozityvaus – tai dėsnis. Negatyvus mąstymas yra palaikomas mūsų pačių mintimis, jis „įtraukia“ mus į išgyvenimo ir nesibaigiančios kovos režimą.
Negatyvumo mechanizmas „paleidžiamas“ tuomet, kai pradedame sąmoningai fiksuoti dėmesį išskirtinai į negatyvius savo gyvenimo momentus. Ir tokiu atveju visai nesvarbu, kas su mumis vyksta, svarbiausia – ką mes pastebime ir sureikšminame.
Kad geriau suprastume negatyvumo „paleidimo“ mechanizmą, pažiūrėkime į įprastą darbo savaitės rytmetį – tokį išgyvena dauguma iš mūsų. Jame nėra jokių sukrėtimų, greičiau atvirkščiai: yra daugybė priežasčių pasidžiaugti gyvenimu.
Pirmiausiai pažvelkime į tokią dieną be vertinimų, iš šalies:
Žmogus atsikelia ryte. Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai. Jis ruošiasi į darbą, pusryčiauja. Į darbą važiuoja autobusu, po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę.
Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją. Užėjęs į kabinetą, žmogus sėdasi už darbo stalo ir staiga pasijunta toks pavargęs ir prislėgtas, tarsi visą naktį būtų tampęs sunkius maišus. Tačiau jis susikaupia darbui, nors viduje tebeverda negatyvios mintys.
Atrodytų, iš kur tas negatyvumas – juk situacija kasdieniška: žmogus tiesiog važiavo į darbą, nieko neįprasto ar blogo neįvyko? Esmė tame, kad mes matėme tik išorinę veiksmo pusę, bet nematėme situacijos iš vidaus.
O dabar pažvelkime į tą patį rytmetį, bet iš vidaus – su visomis šio žmogaus mintimis ir emocijomis:
Žmogus atsikelia ryte („Ir vėl tas prakeiktas žadintuvas! Kada aš pagaliau išsimiegosiu?“). Už lango – saulėta vasaros diena, danguje – keli reti debesėliai („Saulė taip akina, o tie debesys… pilki kaip mano gyvenimas. Ir, žinoma, būtinai palis, o mano naujieji batai kiaurai peršlaps“).
Jis pusryčiauja („Ir kam aš gėriau kavą, nuo jos širdis virpa. Sumuštinio ir vieno pakaktų, vėl tris suvalgiau“), važiuoja autobusu („Taip visą gyvenimą autobusu ir pravažinėsiu, kai kiti nuosavais automobiliais važinėja“), po to nedidelę kelio atkarpą eina pėsčiomis ir pasiekia darbovietę („Ko taip skubėjau? Ir vėl ateisiu per anksti, geriau būčiau dar pamiegojęs“).
Kildamas laiptais į savo darbo vietą, sutinka bendradarbes – tylią, kuklią administratorę („Ji tik vaidina tylenę, o iš tiesų viršininkui viską praneša“) ir ekscentrišką viršininko pavaduotoją („Na ir išsipuošė, lyg į balių, šalia jos mes visi kaip pilkos pelės“).
Dabar jau akivaizdu, kodėl užėjęs į savo kabinetą, žmogus pasijuto pavargęs ir prislėgtas – nuo tokios negatyvumo porcijos ne tik jėgų ir nuotaikos galima netekti, bet ilgainiui ir sveikatos. O juk galima buvo iš pat ryto „nepaleisti“ negatyvumo mechanizmo – tuomet ir nuotaika, ir visa diena būtų kitokia.
Paradoksas tas, kad mes visi norime būti laimingi, bet negatyviomis mintimis kultivuojame būtent tai, ko nenorime, t.y., visas negatyvumo apraiškas: pyktį, nuoskaudas, baimę, nerimą, liūdesį. Tuo pačiu nustojame pastebėti pozityvias gyvenimo puses, nes matome pasaulį tik per savo mažų „tragedijų“ prizmę.
Neginčijama: gyvenime yra objektyvios priežastys, kurios sukelia negatyvius išgyvenimus – bet ir tokiu atveju negatyvios nuostatos tik dar labiau sunkina sudėtingą situaciją ir gilina dvasinį diskomfortą. Pastebėti negatyvius reiškinius taip pat yra geras bruožas – tai skatina suprasti jų priežastis. Tačiau ieškoti negatyvumo viskame – nepateisinamas negatyvumo sureikšminimas ir destruktyvus mąstymas, kai savo pačių mintimis, negatyviu programavimu ir veiksmais griauname savo, o kartais ir aplinkinių žmonių gyvenimą.
Būkime atidūs savo mintims: maloniai nustebsite, kaip palengvėja ir nušvinta gyvenimas, kai suprantame bei suvaldome negatyvumo veikimo mechanizmą ir tuo pačiu atsikratome nereikalingų išgyvenimų.
