Padėkime vyrams mumis rūpintis

Mielosios moterys, kiek daug įvairių laiškų gaunu iš jūsų. Ir labai daug moterų skundžiasi, kad nebėra normalių vyrų, kad aplinkui vien ožiai ir kitokie gyvūnai, kad vyrai išmirė. O kai kurios bando įrodinėti, kad moteris visais laikais engė, dabar irgi engia, ir apskritai…

Kiekviename tokiame laiške – pagalbos šauksmas. Kai kurie iš jų kupini skausmo, nuoskaudos… Tačiau abejingų šiai temai nėra. Mūsų laikais moterys visiškai bejėgės. Niekas nesiima mūsų ginti, netgi priešingai – puldinėja. Tai kitos moterys, tai vyrai.

Mielos moterys, ko mes norime? Pasakykite atvirai ir sąžiningai. Ko mums norisi, kai gūžiamės iš skausmo ar baimės? Kai kažkam kažką aršiai įrodinėjame. Kai bandome vaizduoti save nepriklausomomis ir savarankiškomis. Ko mes tuo metu norime iš tikrųjų?

Saugumo. Kad galima būtų kažkur pasislėpti nuo viso šito ir lengviau atsikvėpti. Atsipalaiduoti, nusiraminti. Atsipūsti. Prisiminti, kas aš tokia esu.

Iš ko mes viso to laukiame? Iš vyrų. Mes norime, kad jie mus gintų ir saugotų. Dėl to kartais pradedame tikrinti jų tvirtumą savo kaprizais ir priekaištais. Kad trenktų kumščiu per stalą ir parodytų man, kad esu apsaugota. Netgi nuo pačios savęs. Jau nekalbant apie aplinkinį pasaulį.

Tačiau kaipgi mes tai darome?

  • Kodėl užuot paprašiusios apsaugos, mes jos reikalaujame? Nes taip patikimiau? Šitaip jis tiksliai nenuskriaus? O gal jis neturi teisės pasakyti „ne”?
  • Kodėl užuot atvėrusios širdį, mes tarkuojame savo vyriškiams smegenis savo neurastenijomis? Todėl, kad atverti širdį sunku ir baisu?
  • Kodėl vietoje to, kad jais pasikliautume ir šitokiu būdu stimuliuotume juos augti ir tobulėti, mes aršiai siekiame nepriklausomybės? Kad galėtume be jų, jeigu ką?
  • Kodėl laukiame, kad jie patys susiprotėtų kaip kokie telepatai ar ekstrasensai, apie mūsų problemas ir paskui jas išspręstų?
  • Kodėl nustojame laukti jų pagalbos, kodėl jau iš anksto juos nurašome, „žinodamos”, kad jie tiksliai mums nepadės?
  • Kodėl jiems turi kilti noras ginti nesuprantamas bobeles, kurios aršiai su jais kovoja? Kodėl, prieš pradedant ginti, jiems iš pradžių reikia dar atlaikyti aršias atakas ir riksmus? Ar norisi apskritai tokią atseit damą gelbėti. Ar galima apskritai ją dama pavadinti?

Ar daugėja meilės pasaulyje nuo to, kad be paliovos kariaujame su vyrais ir visą laiką jiems kažką įrodinėjame? Nors norisi mums viso labo apsaugos. Tos apsaugos, kurią jie gali mums duoti. O kad ją gautume, vertėtų sudėti ginklus, nustoti mojuoti kumščiais ir išmokti pasitikėti žmonėmis.

Kai atakuojame, puldinėjame, ginčijamės – argi gali tai didinti norą mus ginti jų širdyse? Kai viską darome pačios, argi jiems kyla noras kištis? Juo labiau, kad jie, jūsų manymu, viską padarys ne taip. Ar norisi jiems imtis mus globoti, jeigu nelaikome vyrų protingais ir vertais? Ir kaip apskritai galima apginti būtybę, kuri priešiškai prieš visus ir viską nusiteikusi – netgi prieš savo pačios gynimą?

Moterys labai dažnai pirmos užpuola. Bet kokį vyrą – sutuoktinį, kaimyną, praeivį, svetimą vyrą, viršininką. Kai kurios atakuoja ginčais, kitos puola staigiai ir labai agresyviai, dar kitos tarkuoja kandžiais komentarais. Visų jų motyvai skirtingi. Tačiau vaizdas toks, tartum gurkšnotų kokios nors pasakos herojus arbatą verandoje, o po langu herojė rėkia: „Išlįsk kautis!” Neišlįsi – ne vyras, išlįsi – ne vyras (juk su moterimi teks kautis), trenksi į kepalą – ne vyras, nugalėsi – ne vyras, pralaimėsi – ne vyras… Ir kur gi čia laimė?

Išmokime pagaliau būti moterimis. Išmokime priimti rūpinimąsi ir apsaugą. Padėkime vyrams – jiems ir taip nelengva šiuolaikiniame pasaulyje.

Daugumą vyrų auklėjo vien mamos. Ir kitos moterys pačiose įvairiausiose mokymo ir auklėjimo įstaigose. Jie nežino, ką reiškia būti vyru. Jų šito niekas nemokė, kaip ir mūsų. Bet jeigu mes bent jau šiek tiek pabendravome su vyresnio amžiaus moterimis, tai daugybė berniukų savo gyvenime vyriško bendravimo su vyrais praktiškai neturėjo.

Kaip jie galėjo užaugti tikrais vyrais, jeigu dauguma moterų laiko vyrus ožiais. Visus. Tokios mamytės užaugintas sūnus irgi automatiškai pavirsta ožiu. Bent jau tokiu jaučiasi.

Jiems niekas nepaaiškino, kaip bendrauti su moterimi, ką galima daryti, o ko – ne. Jie mokosi iš keistų filmų ir knygų, straipsnių idiotiškuose žurnaluose, iš to, ką draugai šneka. Jie žino dar mažiau už mus, juk santykiai – ne pati stipriausia vyrų prigimties pusė.

Jie norėtų tapti tikrais vyrais, tačiau nėra kam išmokyti. Jie norėtų tapti pačiais geriausiais sutuoktiniais, tačiau dažniausiai viskas baigiasi šeimyniniais karais su nuosava žmona. Jiems norėtųsi auklėti savo vaikus kitaip, bet nežino kaip būtent tai daryti. O vaikai neretai apnuogina tai, kas dedasi jų širdyse. Vyrai nemoka susidoroti su širdies skausmu. Ypač jei greta esanti moteris nepadeda, o pati tą skausmą sukuria.

Tai gal vertėtų padėti vyrams būti vyrais? Tapti tomis, kuriomis norisi rūpintis. Kuriomis rūpintis lengva ir džiugu. Kai susilauki dėkingumo, supranti, kad tave vertina. Kai tavęs netarkuoja ir nekiša po padu. Kai tave gerbia. Priima. Vertina.

Tokiose sąlygose bet kuris vyras, laikui bėgant, taps tikru vyru, jei tik, žinoma, pats panorės. Tai tarsi šiltnamis, kuriame galima išauginti netgi užjūrio vaisius.

Ir šitą šiltnamį kuriame mes, moterys. Savo tikėjimu vyru. Savo meile, pasitikėjimu. Mes patikime jam mus ginti ir saugoti. Mumis rūpintis.

Padėkime vyrams. Tegu namuose jų laukia ne raganos, o princesės. Tegu greta jų būna ne žiežulos, o mūzos. Ir ne kokios nors idealios nimfos, nuo kurių idealumo net bloga darosi, o gyvos, visa širdimi mylinčios moterys.

Kad gautume sau priklausančią apsaugą, turime pačios pasirūpinti tais, kurie mus saugos. Padėkime vyrams būti vyrais. Kad tai padarytume, mums tereikia paprasčiausiai būti moterimis.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *