Daugeliui tėvų atrodo, kad auklėjimas reiškia tinkamą vaiko kontrolę. Ji tikrai turi būti.
Jei kontrolė yra vidutinio intensyvumo, ji duoda tik teigiamų rezultatų. Tuomet santykiuose atsiranda tiek pasitikėjimas, tiek ir mokomasis aspektas. Tačiau kartais mama ir tėtis persistengia ir pradeda vaiką visapusiškai kontroliuoti. Negalvokite, kad tai nekenkia vaikui.
Jei kontrolė yra pernelyg didelė, atsiranda tam tikros pasekmės. Yra keletas tokių pavyzdžių.
Neurozės ir depresijos
Jei tėvai kontroliuoja kiekvieną vaiko žingsnį, šie sutrikimai vaikams tampa tikrai juntami. Taip yra dėl to, kad vaikui įteigiama, jog pasaulis nėra ta vieta, kurioje jis galėtų jaustis saugus.
Tai yra perduodama būtent per kontrolės priemones. Dėl to vaikas tampa neramus, o tai palaipsniui virsta depresija.
Socializacijos sunkumai
Jei nėra pasitikėjimo, sunku užmegzti santykius. Tėvai, kurie viską kontroliuoja, rodo vaikams, kad negalima niekuo pasitikėti ir kad jie turi visuomet būti nepatiklūs.
Toks vaikas gali neprisitaikyti prie visuomeninio gyvenimo ir su niekuo nesusidraugauti.
Nuomonės trūkumas
Vaikas savo nuomonės neišreikš, nes nesugebės jos suformuoti. Tėvai, kurie perdėtai kontroliuoja vaikus, neišmokys reikšti savo nuomonės, nepademonstruos, kaip pateikti savo poziciją.
Jie už jį priims visus sprendimus, dėl kurių vaikas paprasčiausiai nesugebės to pats padaryti.
Infantilumas
Pasilikti vaikišku, t. y. likti infantiliu – tai vaiko sprendimas, kuris atsiranda dėl per didelės tėvų kontrolės. Jis mano, kad taip yra saugiau, kad jam tuomet niekas negresia.
Jis nesugeba pasikeisti ir nesugeba pasiekti nieko reikšmingo.
Maištavimas
Dėl perdėtos tėvų kontrolės gali visiškai nutrūkti santykiai su tėvais, ir vaikas gali visiškai nuo jų atsiriboti. Tai atsitinka vaikui suaugus.
Būdamas paauglys, vaikas gali maištauti prieš tėvus. Tai įvyksta, jei paauglys turi pakankamai stiprų charakterį.
Šias pasekmes vargu ar galima pavadinti teigiamomis. Jos sukelia tik susierzinimą ir nusivylimą.
