Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ir problemų gilumas, bendravimo tarp jų pobūdis ir, atitinkamai, vaikų auklėjimo sėkmė visų pirma priklauso nuo pačių tėvų ir nuo tokių svarbių jų savybių kaip jautrumas, dėmesys ir pagarba vaiko asmenybei.

Vaikų psichologijoje išskiriami trys pagrindiniai santykių tarp tėvų ir jų vaikų tipai:

• Optimalus tipas;
• Perdėto įsitraukimo tipas (autoritarinė kontrolė);
• Perdėto nusišalinimo tipas (emocinis atstūmimas).

Optimalus tipas

Jam būdingas pilnas pasitikėjimas tarp tėvų ir vaikų. Esant tokioms sąlygoms, sustiprėja teigiamos vaiko savybės, o neigiamos įveikiamos arba įgyja priimtinesnes formas. Šiuo atveju vaiko asmenybė (jo savivertės ir požiūrio į save prasme) vystosi normaliai, o vaiko auklėjimo procesas tėvams tampa žymiai lengvesnis

Perdėto įsitraukimo tipas

Šio tipo santykiams būdinga: nesaikinga tėvų meilė, perdėta globa ir perdėtas dalyvavimas vaiko reikaluose bei gyvenime ir netgi įžūlus brovimasis į jo vidinį pasaulį.

Šiuo atveju vaiko Ego tarsi „ištirpsta“, tampa neryškus, neapibrėžtas. Vaikas tampa nesavarankišku ir infantiliu, jam visiškai nesuprantamos sąvokos „galima-negalima“, „gerai-blogai“.

Perdėta meilė paaštrina vaiko raidos problemas ir sukuria problemų psichiškai ir fiziškai sveikam vaikui.

Įkalindami vaiką meilės narve, tėvai trukdo suvokti ir įsisavinti visuomenės elgesio normas. Jie tučtuojau pildo kiekvieną vaiko reikalavimą, dažnai tuos norus netgi iš anksto atspėdami. Jie vaikui viską atleidžia, galvoja ir daro vietoje jo. Jų vaikas gyvena iliuziniame pasaulyje, nežino, kas yra darbas ar rūpesčiai, pamažu tampa savanaudžiu ir egoistu.

Problema ypač išryškėja vaikui atėjus į mokyklą. Jis visiškai nuoširdžiai nesupras mokytojo reikalavimų bei draudimų ir būtinai prašysis pas mamą.

Netinkamo auklėjimo vaikui primestas infantilumas pasireiškia sulėtėjusia priešakinių smegenų funkcijų raida, ir jeigu laiku neatkreipsime į tai dėmesio, procesas gali įgauti negrįžtamą pobūdį. Ir tada vystymosi sulėtėjimo problemos gali peraugti į nesveiko vaiko problemas.

Perdėto nusišalinimo tipas

Šio tipo santykiams būdinga: vaiko nepaisymas, nenoras atsižvelgti į jo ypatybes ir dėmesio jam stoka, kas, žinoma, daro labai žalingą poveikį asmenybės raidai.

Vaikas arba griežtai kontroliuojamas, arba, atvirkščiai, į jį nekreipia dėmesio. Įgimtos jo asmeninės savybės išraunamos kaip nepageidaujamos arba nuslopinamos. Dėl to šios savybės įgauna neigiamą kryptį: atkaklumas pavirsta užsispyrimu, gyvumas – nepastovumu, neskubumas – pasyvumu.

Visa tai, kaip ir tėvų dėmesio stoka, veda į žemą savivertę ir vaiko asmenybės susinaikinimą.

.