Pasitaiko, kad neišsiaiškinę savyje, imame ieškoti kito žmogaus, kuris padarys mus laimingais. Tikimės, jog jei turėsime partnerį, tuštuma mūsų gyvenime užsipildys savaime.
Bėda ta, kad rinkdamiesi sau porą, mes dedame į partnerį pernelyg daug vilčių, paskui praeina šiek tiek laiko ir jau nebegalime išvengti neapykantos tam žmogui už tai, kad jis tų vilčių nepateisino. Lūkesčiai, jog bus patenkinti mūsų poreikiai, nepasiteisino.
Istorija gali tęstis toliau, mes ieškome sekančio partnerio, po jo – dar sekančio ir dar. Mes netgi galime taip stipriai pavargti, jog nutarsime likusį gyvenimą nugyventi vienatvėje, nes „nebėra” normalių partnerių arba „toks jau mūsų likimas”.
Kad taip neatsitiktų, būtina susigaudyti savyje, savo gyvenime, savo traumose, nelaukiant, kad kažkas padarys tai už mus. Tai – mūsų gyvenimas ir mūsų atsakomybė.
Taip pat labai svarbu nelįsti su replėmis ir atsuktuvu į svetimus gyvenimus. Būtina susifokusuoti į save. Darbas su savo gyvenimu, kokybiškai leidžiamas laikas, pramogos, saviugda – visa tai duos puikių rezultatų ir nepaliks vietos liūdesiui ar nuoboduliui.
Mūsų haliucinacijos, jog santykiai mus išgelbės, išspręs visas mūsų problemas, padovanos laimę ir gerovę, gali nuvesti tiesiai prie suskilusios geldos.
Užuot ieškoję santykiuose to, ko neįmanoma juose surasti, verčiau pamėginkite užpildyti savyje tą dalį, kuri iki šiol snaudė ir kuriai neleidžiate pasireikšti. Suaugusi, brandi asmenybės dalis yra kiekviename žmoguje, ji laukia signalo pajudėti į priekį, puikiai žinodama, kurlink reikia judėti. Ji gyva, gali keistis ir vystytis.
Kad nebūtume vieniši ir nelaimingi, svarbu išplėsti potencialą, pavirsti pagaliau pilnaverčiu suaugusiu, brandžiu žmogumi, kuriam, kad išgyventų, nereikia kito žmogaus pagalbos.
Santykių poroje prasmė – tai ne išsigelbėjimas, o susitikimas. Susitinka du subrendę, suaugę žmonės. Aš – su tavimi. Tu – su manimi. Mes kartu – su pasauliu.
