Visi mes esame susiję ir priklausomi nuo aplinkos: žmonių, situacijų, sąlygų. Ir labai retai galime ką nors iš to pakeisti, jei mums tai netinka arba nepatinka. Be abejo, tam reikia dėti pastangas tiek fiziškai (pašalinti, perkelti, perdaryti), tiek ir poveikio požiūriu (bandyti įtikinti, kažką įrodyti, manipuliuoti).
Tačiau yra ir kita šio proceso dalis – tai ne kažkieno ar kažko keitimas, o savo pačių požiūrio į tai, kas vyksta, pakeitimas. Tokiu būdu ugdomas psichikos (t. y. žmogaus) gebėjimas išsaugoti savo dabartinės būklės stabilumą, nepaisant išorinio konteksto pokyčių.
Man labiau patinka formulavimas, kad stabilumas – tai žmogaus gebėjimas adekvačiai ir protingai reaguoti į sunkumus, stresą ir nemalonius įvykius, tuo pačiu išsaugant ar greitai atkuriant savo emocinę pusiausvyrą.
Taigi, iš ko susideda mūsų „stabilumas“?
- iš stabilumo zonos: poveikių, kuriuos žmogus gali ištverti, su sąlyga, kad jie neturi destruktyvaus pobūdžio (čia galiu priskirti ir „atsparumą stresui“, ir tai, ką aš savo ruožtu vadinu „emociniu grūdinimu“);
- Iš įgūdžių ir žinių apie tai, kas gali duoti teigiamų rezultatų tam tikrose situacijose (t. y. mūsų patirtis);
- profesionalių įgūdžių (gebėjimo elgtis su kitų žmonių jausmais, tuo pačiu atskiriant, kur yra „jų“ emocijos, o kur „mano“);
- iš savireguliacijos įgūdžių (gebėjimas padaryti pauzę arba naudoti kvėpavimo pratimus, kad nusiramintumėte);
- iš žinių apie žmogaus elgesio ir reakcijų ypatumus tam tikrose situacijose (tai yra profesinės žinios ir įgūdžiai tų, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis);
- taip pat čia verta paminėti nervų sistemos savybes (asmenybės tipą, charakterio ypatumus, naudojamus apsaugos mechanizmus).
