Turbūt teko girdėti išsireiškimus, kad, atseit, mano laimė priklauso nuo to, ar laimingas artimas žmogus? Galbūt tai sakė koks nors giminaitis, gal draugas, gal mylimas žmogus…
Prisiminkite, kaip tada jautėtės?
Jeigu jautėte susierzinimą, pyktį, įniršį ar netgi nevilties jausmą, tikriausiai greta jūsų buvo žmogus, turintis stiprią emocinę priklausomybę.
Ir toji priklausomybė visiškai pajėgi „uždusinti savo meile”, vadovaujantis pačiais kilniausiais ketinimais.
Emocinė priklausomybė gali susiformuoti labai ankstyvame amžiuje, santykiuose su mama (ar kitu reikšmingu suaugusiuoju).
Mažas vaikas yra visiškai priklausomas nuo mamos, nuo jos priėmimo, pritarimo, meilės, labai jautriai reaguoja į jos nuotaikų pokyčius, siedamas juos pirmiausia su tuo, ar mama juo patenkinta, ar ne.
Jeigu vaikas jaučia, kad jo mama džiaugiasi, linksma, patenkinta, jis tai suvokia kaip faktą, jog mama juo patenkinta ir jį myli.
Jeigu, priešingai, mama blogos nuotaikos, liūdna, susierzinusi, vadinasi, mama juo nepatenkinta.
Atitinkamai ir pats mažylis jaučiasi linksmas arba prislėgtas, priklausomai nuo mamos nuotaikos.
Jis kol kas dar nesuvokia, kad mama gali būti linksma ar liūdna visai ne dėl jo. Nėra atsiskyrimo nuo motinos.
Ateityje, auklėjimo procese, mama gali padėti vaikui palaipsniui atskirti, atidalinti (separuotis), atskirti savus jausmus nuo reikšmingo suaugusio žmogaus jausmų, imti tyrinėti savus ypatumus ir galimybes, kad paskui, suaugus, galima būtų tapti nepriklausomu ir savarankišku.
Tačiau jei tokia, visų pirma emocinė separacija neįvyksta, tai į savo suaugusį gyvenimą žmogus atsineša vaikišką emocinę priklausomybę, dažnai net iki galo neįsisąmonintą.
Santykiuose su aplinkiniais, ši priklausomybė gali pasireikšti įkyria priežiūra, perdėtu noru visą laiką kuo nors padėti, patikti, kažką paaukoti. Nuotaika ir savijauta šiuo atveju tiesiogiai priklaus nuo kitų žmonių nuotaikos. Prasideda nuolatinis nemotyvuotas nerimas dėl reikšmingo žmogaus, apima baisus prislėgtumas, jei tenka netgi trumpam išsiskirti. Kartais tai pereina į išoriškus susierzinimo, pykčio pliūpsnius, nukreiptus reikšmingo žmogaus adresu.
O kadangi emocinė priklausomybė iš esmės ateina iš ankstyvos vaikystės ir ją lemti gali visai ne santykiai su kitu suaugusiu žmogumi, nenuostabu, kad tasai kitas, neturintis tokios stiprios priklausomybės, gali patirti neigiamus jausmus, kaip atsaką, traktuodamas priklausomo partnerio apraiškas kaip „spaudimą“, „asmeninių ribų pažeidimą“, „absoliučios kontrolės troškimą“, „dusinimą meile“.
Žinoma, santykiuose su emociškai priklausomu žmogumi svarbu suvokti ir išlaikyti savo asmenines ribas.
Tačiau tuo pat metu taip pat svarbu atsiminti, kad priklausomybė – tai ne jo kaltė, o greičiau jo nelaimė, bėda, kad viskas, ką jis daro, skatinamas šios priklausomybės, daroma ne iš piktos valios. Šis procesas vyksta savaime, jis absoliučiai nesusijęs su kitais žmonėmis.
