Nauji santykiai, įsimylėjimas ir artimumas. Žmonės visą laisvą ir nelaisvą laiką praleidžia kartu. Nuostabus laikotarpis, kupinas malonių emocijų ir sveiko susiliejimo. Jis trunka keletą mėnesių. Vėliau vienas iš įsimylėjėlių supranta, kad šiaip jau turi ir kitų interesų – pomėgių, draugų, karjerą ir pan. Jis nori šiek tiek atsitraukti nuo mylimojo – nepalikti, neišeiti, o būtent atsitraukti.

Ir čia antrasis staiga įsitempia: „Ei! Kur susiruošei?! O kaip gi aš?! Tu mane palieki? Viskas, meilė praėjo?“

Pirmasis sako: „Ne, ką tu, aš tave myliu, tiesiog norėjau atsipalaiduoti, pailsėti“. Kartais partneris nurimsta ir taip pat užsiima savo reikalais – puikus atvejis, laiminga pabaiga.

Bet kartais tas, kuris norėjo atsiriboti, gauna emocinę bombą – skandalą, ašaras, grasinimus išsiskirti. Galiausiai jis sutinka pasilikti, atsisakydamas savęs. Ir sekantį kartą vėl ta pati istorija. Ir dar kartą, ir beveik visus kitus kartus. Laiko „sau“ jam atsiranda tik tada, kai kitas realiai kažkuo užsiėmęs, tačiau tai retas atvejis. Jam vis sunkiau ir sunkiau apginti savo asmeninę erdvę. Štai tada santykiai ir tampa smaugiantys.

Kaip išgyvenami tokie santykiai?

• Jėgų praradimas,
• Užslopintas pyktis,
• Nuobodulys,
• Libido sumažėjimas.

Nesinori grįžti namo po darbo, neįmanoma niekuo rimtai užsiimti. Pokalbiai su mylimuoju – tarsi vaikščiojimas per minų lauką, kai bet kuris žodis gali sukelti audringą reakciją. Psichikai tai – didžiulis stresas – „chroniška mažo intensyvumo streso situacija“. Reikia kažką daryti, nes savaime tai neišsispręs.

Normaliai gyventi nuolat bijant svetimų emocijų neįmanoma – tai vergovė.

Pirmiausia būtina suprasti, kodėl taip vyksta?

Partneriai baiminasi ir nerimauja. Ir štai kodėl..

Tas, kuris negali paleisti – patiria nerimastingą prisirišimą. Jis, iš esmės, dėl to nekaltas. Jam tiesiog labai baisu, kad jį paliks, pames, išduos. Todėl jo galvoje veikia specialus radaras, kuris yra nustatytas atitinkamu režimu – ieškoti bet kokių atsitolinimo požymių. Šis radaras yra prijungtas prie labai garsių signalų. Juos jūs išgirstate, kai bandote atsitraukti.

Tas, kuris bijo pasitraukti, taip pat jaučia nerimą, tačiau savaip. Jis neįžvelgia užuominų apie santykių pabaigą kiekviename žodyje ar veiksme, tačiau jis gerai tai girdi savo partnerio emociniuose protrūkiuose. Jam baisu, kad jie išeis.

O dar baisiau jam yra būti blogu žmogumi. Baisu jausti kaltę, jis negali su ja susidoroti, ir ši baimė jį paralyžiuoja. Baimė verčia jį pasiduoti, bet noras išeiti iš tokios sąjungos jam lieka.

Jis pradeda vengti partnerio, užsibūna darbe, apsimeta sergančiu. Tai pablogina situaciją abiem. Situacija yra tokia: jūs žengiate žingsnį atgal, partneris – žingsnį į priekį. Jūs „bėgate“, jis „vejasi“. Šiose lenktynėse nebūna pertraukų, jos išsekina ir erzina. Anksčiau ar vėliau abu poros nariai pradeda sau uždavinėti klausimą „kuriems galams man apskritai viso to reikia?!“.

Kaip lengviau atsikvėpti

Būtina suprasti, kad už šią situaciją atsakingi abu. Vienam baisu, kad kitas išeis, kitam baisu „būti blogu“, nes tada irgi išeis. O tikro artimumo nebėra, nors jis buvo pradžioje ir buvo nuostabus. Ir dėl to labai liūdna juk kalbama apie dvi sužeistas širdis.

Kokia išeitis?

• blaiviai įvertinkite situaciją. Norite tęsti? Ar tikrai esate tam pasiruošę? Jeigu „taip“, važiuojame toliau.
• kalbėkite tiesą. Reikia turėti drąsos apie tai kalbėti atvirai. Neatstumti ir nevengti, o būtent kalbėti. Atsargiai, daug kartų, nes vieno pokalbio nepakanka.
• ištyrinėkite savo baimę pasirodyti blogu. Iš esmės tai gera savybė, tik dabar veikia „ne ta kryptimi“. Galite pradėti nuo šio punkto.
• priimkite kai faktą riziką nuvilti savo mylimą žmogų. Net jei nuo pat pradžių kūrėte gero, rūpestingo, užjaučiančio žmogaus įvaizdį. Tai vis tiek geriau nei amžinai nešioti kaukę. Po nusivylimo prasidės naujas santykių etapas nauju pagrindu. Net jeigu šis etapas – gyvenimas atskirai.

Tai bendras „išsilaisvinimo nuo smaugimo” pradžios planas. Būtina suprasti, kad jei atsidūrėte tokioje situacijoje, tai reiškia, kad turėsite daug dirbti su savimi, be to, su savimi dirbti teks abiem.

Šią problemą išspręsti įmanoma. Tam reikia abiejų nuoširdaus noro. O pagrindas šiam norui gali būti tik vienas – meilė.

.